erg egzas

Gamybinės aplinkos metereologinės sąlygų, įtaka žmogui, higieninis normavimas. Mikroklimatą(gamybos aplinkos metereologines sąlygas) sudaro: 1)šiluminis spinduliavimas;2)temperatūra;3)santykinė oro drėgmė;4)oro judėjimo greitis;5)slėgis.Visi šie metereologinių sąlygų parametrai yra svarbūs darbingumui,žmogaus šilumos apykaitai, organizmo šiluminei pusiausvyrai.

Darbo patalpų temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 28^OC, nes aukštesnėje temperatūroje sutrinka žmogaus organizmo termoreguliacijos procesai.Termoreguliacija-organizmo sugebėjimas išlaikyti pastovią kūno temperatūrą,keičiantis mikroklimato parametrams ir darbo sunkumui.

Karštame ore žmogaus organizmas perkaista, sutrinka medžiagų apykaitos procesas,sulėtėja reakcija,padidėja traumų pavojus.Esant oro temperatūrai aukštesnei nei 35^OC, rganizmo šilumos atidavimas konvekcijos būdu sutrinka. Žmogus pradeda intensyviai prakaituoti ir garuodama drėgmė atvėsina organizmą,tačiau su prakaitu prarandama daug druskų ir vitaminų,kas pablogina žmogaus savijautą.Taip pat perkaitusį žmogų gali ištikti šiluminiai smūgiai,prasidėti traukuliai.

Tokiose gamybinėse patalpose kaip kalvės, katilinės,įvairios kaitinimo krosnys daug šiluminės energijos išsiskiria šiluminio spinduliavimo būdu.Šiluminio spinduliavimo intensyvumas matuojamas W/m².Jis priklauso nuo spinduliavimo trukmės ir šiluminio srauto energijos. Šiluminio spinduliavimo intensyvumas didesnis kaip 700 W/m² yra kenksmingas ir neleidžiamas darbo vietose. Intensyvumą galima išmatuoti aktinometru.
Esant žemai temperatūrai,sulėtėja kraujo apytaka,rankų ir kojų judrumas,žmogaus organizmas gali peršalti.Dirbant lengvą fizinį darbą,geriausia savijauta,kai oro temperatūra 16-20^OC,o sunkų fizinį darbą 10-15^OC. Tačiau tai priklauso nuo oro judėjimo (cirkuliacijos) greičio ir patalpų drėgmės,nes mikroklimatų parametrų poveikis žmogaus organizmui tarpusavyje yra priklausomas.Pvz. aukštos temperatūros žalinga įtaka darbingumui padidėja esant didelei oro drėgmei ir oro judėjimo greičiui.Todėl yra įvertinti subjektyviniai temperatūros rodikliai, kurie apibūdina temperatūsos,santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio vienalaikį poveikį žmogaus organizmui.
Efektyvi temperatūra-tokia temperatūra, kurią žmogus jaučia,esant tam tikrai santykinei oro drėgmei be jokio oro judėjimo.
Ekvivalentiškai efektyvi temperatūra-tokia temperatūra,kurią žmogus jaučia esant tam tikrai santykinei drėgmei,judant orui įvairiu greičiu.
Oro drėgmę darbo vietose charakterizuoja santykinė oro drėgmė ir išreiškiama santykiu: R=D_abs/D_max *100%.D_abs-drėgmės kiekis ore prie esamos T. D_max-maksimalus drėgmės kiekis,kuris gali išsilaikyti ore.Santykinė oro drėgmė parodo vandens garų svorio santykį procentais duotame oro tūryje su max prisotinto oro vandens garų svoriu atitinkamoje temperatūroje.Matuojama psichrometrais,higrometrais,higrografais.
Oro cirkuliacija.Oro judėjimą patalpose gali sukelti natūralios konvekcinės srovės arba mechaninė ventiliacija.Žmogaus organizmas pradeda jausti oro judėjimą,kurio greitis 0,15 m/s.Palankiausias oro judėjimo greitis 0,1-0,2 m/s.Oro judėjimo greitis-anemometras.
Slėgis-barometras.Normalus slėgis-101325 Pa.Dideli oro slėgio kitimai žmogui sukelia įvairius patologinius organizmo pakitimus (silpnumą,galvos svaigimą, pykinimą).
Higienos normose yra nurodyti leistini ir optimalūs meteorologinių sąlygų parametrų dydžiai:temperatūra,santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio.Leistini dydžiai yra privalomi,o optimalūs-rekomenduotini. Normos yra skirtingos,atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą.
Išskiriamas šiltasis ir šaltasis metų laikai. Šiltasis,kurio vidutinė temperatūra 10^OC, šaltasis ir pereinamasis <10^OC.
Pagal darbo sunkumą nustatomos normos lengvam,vidutinio sunkumo ir sunkiam darbui.Šios normos skirtingos ir patalpoms, pasižyminčioms dideliu šilumos spinduliavimu.

Gamybinės aplinkos metereologinių sąlygų normavimas.Lengvas fizinis-Ia kategorijos darbas,tai toks darbas,kurį dirbant žmogaus energijos sąnaudos sudaro iki 500 kJ/h, o Ib žmogaus energijos sąnaudos 500÷630 kJ/h. Vidutinio sunkumo fizinis IIa kategorijos darbas,tai toks darbas,kurį dirbant žmogaus energijos sąnaudos sudaro nuo 630 iki 840 kJ/h,o IIb žmogaus energijos sąnaudos nuo 840 iki 1040 kJ/h. Sunkaus fizinio darbo žmogaus energijos sąnaudos sudaro virš 1040 kJ/h.

Techninės ir organizacinės priemonės gamybinės aplinkos metereologinėms sąlygoms gerinti.Gamybinės aplinkos oro sąlygos gali būti gerinamos bendromis ir individualiomis priemonėmis:įrengtas patalpų vėdinimas(paduodamoji ir ištraukiamoji ventiliacija)-žalingos medžiagos,garai pašalinami kartu su oru. Kaloriferiai,kondicionieriai(pašildo orą iki reikiamos temperatūros ir drėgmės),patalpos sandarinamos,kad nebūtų skersvėjų,oras tiekiamas atitinkamu greičiu,sumažinti šiluminį spinduliavimą įrengus šiluminę izoliaciją,mechanizuoti atskiras darbo operacijas,panaudoti spec rūbus, darbuotojams sudaryti geras darbo,poilsio ir higienines sąlygas.

Gamybinės dulkės,jų savvbės,higieninis normavimas.Daug dulkių išsiskiria,nes technologinis procesas nėra tobulas,blogai hermetizuoti technologiniai įrenginiai,trūksta vietinių nusiurbėjų,valymo įrenginių ir bendros ventiliacijos.Bet kokios dulkės kenkia darbuotojų sveikatai.Kartu su dulkėmis juda įvairios bakterijos ir gaisrą bei sprogimą sukeliančios medžiagos.
Dulkės pagal kilmę skirstomos:1)organinės kilmės:augalinės kilmės(medienos,medvilnės) ir gyvulinės kilmės(vilnų,plaukų.); 2)neorgan kilmės-metalo ir mineralinės;3)mišrios dulkės-pirmos ir antros grupių mišinys.
Pagal dispersiškumą dulkės skirstomos: 1)smulkiadispersės iki 10 mkm.Tai atmosferos dulkės.Smulkiadispersės dulkės vadinamos aerozoliais,jos nenusėda patalpų ore; 2)vidutinio ir stambaus dispersiškumo.>10 mkm.Jos nusėda ant paviršių ir vadinamos aerogeliais.Labai svarbi dulkių savybė-įsimagnetinimas.Nemetalinės-teigiamai, metalinės-neigiamai.
Pagal kenksmingumą dulkės skirstomos: 1)inertinės(suodžiai, jos agresyvios); 2)nuodingos(sieros).
Dulkių dalelės,kurios gali oksiduotis ore, sudaro su oru ar kitomis medžiagos sprogius mišinius.Jei žemutinė ribinė dalelių koncentracija <65 g/m³,gali kilti sprogimas, jei >65 g/m³-gaisras. Žemutinė ribinė koncentracija-mažiausias degios medžiagos kiekis,kuris su oru sudaro sprogų mišinį.
Pavojingiausios-didelės dispersijos organinės ar mineralinės kilmės dulkės,nes jos lengvai oksiduojasi.
Kvėpuojant dulkėmis susergama silikoze. Aštrios dulkės pažeidžia akis.Dulkės turi įtaką bronchų ir plaučių ligoms.
Vienas iš pagrindinių ir higieniškai pagrįstų metodų oro užterštumui darbo zonoje nustatyti yra svorinis metodas.Užterštas oras aspiratoriaus pagalba siurbiamas pro žinomo svorio popierinį filtrą ir išmatuojamas siurbiamo oro tūris.Oro pavyzdys imamas darbuotojo kvėpavimo lygyje.Po to filtras džiovinamas ir vėl sveriamas.Dulkių svorinę koncentraciją apskaičiuojame pagal formulę. Kenksmingas medžiagų kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių leistinų koncentracijų. Dulkių koncentracijas nustato higienos normos.
Efektyviausias dulkėtumo mažinimas darbo zonoje tai dulkių surinkimas jų susidarymo židinyje.Tam būtina mechanizuoti darbo procesą,hermetizuoti darbo vietas, naudoti vietinius dulkių siurbtuvus,vėdinimo sistemas.Darbo drabužiai,kvėpavimo organų apsauga(respiratoriai) ir apsauginiai akiniai yra papildomos apsauginės priemonės. Ištraukiamoji vėdinimo sistema išmesdama dulkes kartu su oru į aplinką, teršia atmosferą. Dėl to dulkių surinkimui naudojami įrenginiai,valantys orą sausu ir drėgnu būdu. Taikomas dviejų laipsnių valymas:grubus ir smulkus.Svarbiausi oro valymo nuo dulkių įrenginių veikimo principai yra tokie: 1)gravitacinis.dulkės sėsdinamos iš lėtai judančio oro srauto,veikiant sunkio jėgai.Tam įrengiamos didelių išmatavimų kameros, kuriose oro judėjimo greitis sumažėja iki 0,02-0,01 m/s.Tokios kameros įrengiamos metalinių ir mineralinių dulkių sėsdinimui; 2)inercinis.inercijos jėgos atskiria dulkes iš oro srauto,pakitus jo judėjimo krypčiai.Tokiu principu veikia sauso tipo dulkių gaudytuvai-ciklonai(valymo efektyvumas-75-90%), šlapio tipo dulkių gaudytuvai-skruberiai, Venturio tūtos,rotoklanai(valymo efektyvumas-86-95%); 3)filtravimo.dulkėtas oras filtruojamas per audinį, vandens, tepalo, žvyro sluoksnį bei keramiką arba akytą plastmasę.Filtrai taikomi smulkiam valymui (valymo efektyvumas iki 98%); 4)elektrinis. dulkėms suteikiama elektros krūvis(elektrinio lauko įtampa 30-100 kV).Dulkės įsielektrina ir nusėda ant korpuso sienelių(valymo efektyvumas iki 98%).Esant didelei dulkių koncentracijai ir įvairiam dulkių dispersiškumui,taikomi dviejų laipsnių valymo įrenginiai.Pradžioje sėsdinimo kameros ar ciklonai surenka stambiadisperses dulkes(grubus valymas),po to filtrai ir elektros filtrai surenka smulkiadisperses dulkes (smulkus valymas).Jeigu dulkių dalelės mažesnės kaip 25μm,ciklonuose papildomai naudojamas vanduo.

Triukšmas, priemonės triukšmui mažinti, higieninis normavimas. Fizikiniu požiūriu triukšmą galima apibūdinti kaip netvarkingas skirtingo dažnio ir stiprumo garsus. Fiziologiniu požiūriu tai būtų bet koks garsas, kuris trukdo normaliam žmogaus darbui ir poilsiui.
Garso bangos gali būti sužadinamos ir skleidžiamos tamprioje terpėje (dujose, ore,skysčiuose ir pan).Išvada-vakuume garsas nesklinda.Šias bangas sukelia virpantis kūnas,veikiamas periodinių jėgų.Veikiant šioms jėgoms,keičiasi slėgis toje terpėje. Vyksta terpės praretėjimai,sutankėjimai ir tai sukelia garso bangas.Šis slėgio pokytis terpėje vadinamas garso slėgiu.Garso greitis kiekvienoje terpėje yra skirtingas.Ore garso greitis yra 344 m/s,vandenyje 1500 m/s.
Žmogus gali girdėti nuo 16 iki 20 000Hz dažnio virpesius.Pastoviai didinant garso energiją,ausyse jaučiama ne garso jėga,o skausmas ausyse.Mažesnio dažnio garsai vadinami infragarsu,didesnio-ultragarsu. Girdimumas priklauso ne tik nuo dažnio,bet ir nuo garso slėgio.Mažiausias garso slėgis,kurį žmogus suvokia jau kaip garsą,vadinamas pradine girdimumo riba ir žymimas p_o,jis lygus 2*10^-5 Pa.Praktikoje susiduriame su dideliu garso slėgio kitimo diapazonu nuo 2*10^-5 Pa iki 2*10² Pa.Tokiais dydžiais naudotis sudėtinga.Atsižvelgiant į tai,o taip pat,kad žmogaus ausis reaguoja ne į absoliutinį,bet į santykinį garso slėgio pasikeitimą,garsas išreiškiamas santykiniu dydžiu-garso slėgio lygiu L(decibelas (dB)).Garso slėgio lygis apskaičiuojamas pagal tokią formulę:L= 10lg p²/p_o= 20lg p/p_o; dB.L- garso slėgio lygis,dB;p-garso šaltinio slėgis,Pa;p_o-girdimumo riba,Pa.Garso slėgio lygį ir garso lygį galima išmatuoti prietaisu-triukšmomačiu.Triukšmo paskirstymas pagal garso slėgio lygį ir dažnį vadinamas triukšmo spektru.
Spektras gali būti linijinis arba diskretinis, štisinis,mišrus.Spektrai pagal plotį skirstomi į plačiajuosčius(plotis viršija vieną oktavą) ir siaurajuosčius.Pagal garso slėgio pakitimus
per laiko vienetą-į pastovius(leidžiami nežymūs pakitimai iki 5 dB) ir nepastovius(su pertraukomis).Nepastovus triukšmas gali būti nutrūkstantis ir impulsinis.Nutrūkstantis triukšmas yra toks, kurio lygis staigiai kinta,o pastovaus triukšmo lygio intervalų trukmė yra lygi ar daugiau negu 1s.Impulsinis triukšmas susideda iš vieno ar kelių garsinių signalų, kurių trukmė mažesnė negu 1s.Nepastovus triukšmas vertinamas pagal ekvivalentinį arba maksimalų garso lygį.Kartu su triukšmomačiu, triukšmo spektrui nustatyti naudojami filtrai.Analizuojant triukšmą, spektre išskiriama tam tikra dažnių juosta su ribomis f1÷f2 ir išreiškiama vidutiniu geometriniu dydžiu:f_vid=Ö f₁*f₂;f₁/f₂=2.Dažnio juosta,kurios dažnių santykis f₁/f₂ vadinama oktava.Oktaviniai dažniai yra šie: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz
Pagrindiniai triukšmo šaltiniai yra transporto priemonės,statybos mašinos bei mechanizmai, technologiniai įrenginiai(kompresoriai,betono maišyklės,elektriniai ir pneumatiniai instr., staklės,štampai,elektros varikliai ir t.t.).
Pagal kilmę(pagal virpesių sužadinimo priežastį) triukšmai būna mechaniniai, elektriniai,aerodinaminiai,hidrodinaminiai, smūginiai ir sprogimo impulsiniai. Mechaninių triukšmų šaltiniai yra virpantys veikiančių mechanizmų mazgai.Virpesiai atsiranda dėl judesio pokyčio, disbalanso, netikslaus pagaminimo ar judančių dalių dilimo.Elektrinių triukšmų šaltinis yra elektros įrenginių dalių mechaniniai virpesiai,atsirandantys dėl elektromagnetinių laukų pokyčio.Aerodinaminiai ir hidrodinaminiai triukšmai kyla dėl dideliu greičiu judančių dujų ar skysčių srautų,arba kūnams judant dujose ar skysčiuose.Dėl netolygaus judėjimo kyla virpesiai,kurie sukelia triukšmą.Smūginis triukšmas atsiranda vykstant technologiniam procesui(vibroaikštelės).Sprogimo-impulsinis-tai vidaus degimo variklių darbas.
Triukšmo poveikį žmogui galima skirstyti: 1)triukšmo įtaka klausai;2)triukšmo poveikis visam organizmui.
Žmogaus klausą labai neigiamai veikia vidutinio ir aukšto dažnio pastovūs siaurajuosčiai ir impulsiniai triukšmai.
Veikiant ilgalaikiam triukšmui sumažėja žmogaus klausos organų jautrumas,pasireiškia šie susirgimų simptomai:galvos skausmai, ūžimas ausyse,pusiausvyros sutrikimas, pykinimas.Triukšmas skatina širdies ir kraujagyslių ligas,mažina dėmesį,greitina nuovargį,trikdo medžiagų apykaitą.Triukšmas sukelia neurozę,kuri reiškiasi chronišku nuovargiu,žmogus tampa irzlus.Tai gali būti viena iš psichinės ligos priežasčių.
Triukšmas normuojamas techninėmis ir higienos normomis.Techninės normos nustato leistiną įrenginių garso slėgio lygį. Higienos normos nustato leidžiamus triukšmo lygius darbo ir gyvenamoje aplinkoje.Darbo vietoje garso slėgis negali viršyti 85 dBA. Gyvenamuose kambariuose,poilsio namuose, viešbučiuose dienos metu garso lygis negali viršyti 40 dBA,nakties metu namuose negali viršyti 30 dBA.

Triukšmui mažinti yra naudojami šie būdai:1)triukšmo mažinimas pačiame šaltinyje(tobulinamas mažiausias mechanizmas,konstukcijos,triukšmingos,metalinės dalys);2) garso absorbavimas(čia absorbuojamomis medžiagomis išklojamos triukšmingų patalpų sienos ir lubos);3)garso izoliavimas(Taikomi įvairūs būdai:a)triukšmo įrenginys statomas atskiroje izoliuotoje patalpoje;b)tarp triukšmo įrenginio ir darbo vietos statomas triukšmą izoliuojantis ekranas);4)Aktyvus triukšmo mažinimas; 5)organizaciniai metodai(gamybos procesų valdymas per atstumą,buvimo triukšmingoje aplinkoje ribojimas,asmeninis monitoringas); 6)individualios apsaugos nuo triukšmo priemonės(ausinės,dengiančios visą ausį, šalmai,dedami ant galvos,naudojama vata, įkišant ją į ausis).7)architektūrinės statybinės priemonės(tai racionalus akustinis pastatų ar statinių planavimas ir išdėstymas taip,kad triukšmo poveikis dirbantiesiems ir aplinkai būtų kiek galima mažesnis.Pastatai atžvilgiu gatvių išdėstomi šoniniu fasadu.Langų rėmai užpildomi stiklo blokais arba įstiklinami trys stiklai).

Garso sugertis.Garso lauką patalpoje sukuria garso bangos,sklindančios nuo triukšmo šaltinio ir atsispindinčios nuo patalpos paviršių.Tai padidina triukšmo slėgio lygį 5-15 dB,palyginus jį su to pačio įrenginio keliamu triukšmu lauke.Padengus patalpos vidaus paviršių garsą sugeriančiomis medžiagomis arba pačioje patalpoje pastačius garso absorberius(garsą sugeriančias konstrukcijas),žymiai sumažinamas triukšmas

Garsą sugeriančios medžiagos-tai lengvos akytos medžiagos,kurių akutės užpildytos oru(mineralinė vata,putų polistirolas, porolonas,veltinis ir pan.).Virpėdamas oras medžiagos akutėse, dėl trinties į akučių sieneles,garso energiją paverčia šiluma. Medžiagos garso sugerties efektyvumas apibūdinamas garso sugerties koeficientu α.Kuo α didesnis,tuo medžiaga efektyviau

sugeria garsą.Garso sugerties koeficientas priklauso nuo garsą sugeriančios medžiagos storio ir garso dažnio.

Garso izoliacija apsaugo patalpas nuo išorinio triukšmo.Tam naudojamos tvirtos, tankios, masyvios medžiagos bei konstrukcijos (metalas,medis,plytos,betonas ir kt.).

Triukšmingą įrenginį ar jo mazgus galima uždengti gaubtais,o dirbantįjį apsaugoti ekranais.Jie garsą izoliuoja ir sugeria.Gaubtai ir ekranai gaminami iš metalo, plastmasės, stiklo,medžio.Vidinė jų pusė padengiama triukšmą sugeriančiomis medžiagomis.Ploni metaliniai gaubtai iš lauko ar vidaus padengiami virpesius sugeriančiomis medžiagomis(mastikomis,plastmasėmis).

Vibracija,vibracinė ligaVirpesiais(vibracija) vadiname periodiškai pasikartojančius mechaninius svyravimus.Tai taškiniai arba visos mechaninės sistemos svyravimai laiko atžvilgiu.Šiuos visus svyravimus sąlygoja nesubalansuotos tam tikros sistemos dalys, esant sukimosi judesiui arba kažkokie pasikartojantys smūgiai.Virpesius generuoja įvairūs pneumatiniai instrumentai,rankiniai prietaisai,kompresoriai,vibroaikštelės,transporto priemonės ir kiti mechaniniai objektai.
Pagrindiniai virpesius charakterizuojantys dydžiai: amplitudė(A);virpesių greitis(v); virpesių pagreitis(a);periodas(T);dažnis(f).

Taigi virpesių greičio lygis-tai virpesių greičio kvadratinės reikšmės santykio su priimta virpesių greičio kvadratine reikšme

dešimtainis logaritmas.
Kadangi absoliutūs virpesių parametrai kinta plačiuose intervaluose,praktikoje priimta naudoti logaritminius dydžius,t.y. lygius. Virpesių greičio lygis-virpesių greičio kvadratinės reikšmės santykio su priimta virpesių greičio kvadratine reikšme dešimtainis logaritmas:L_v= 10lg v²/v_o² = 20lg v/v_o,dB.V- virpesių vid greitis (m/s);v_o- priimtas virpesių greitis,kuris lygus 5*10^-8 m/s.taip pat skaičiuojamas poslinkio lygis: L_A= 10lg A/A_o,dB. A_o- priimta poslinkio vertė,lygi 8*10^-12 m.Virpesių pagreičio lygis: L_a= 10lg a/a_o, dB. a_o-priimta pagreičio vertė, lygi 3*10⁴ m/s².
Labai svarbi virpesių charakteristika yra dažnis(f).Visas virpesių dažnių intervalas yra suskirstytas į oktavinius intervalus. Kiekviename intervale viršutinis ribinis dažnis(fv)du kartus didesnis už apatinį(fa).
Virpesių dažnių intervalas suskirstytas į oktavinius intervalus.Vidutinių dažnių vertės nurodytos standarte ir yra sekančios (priklausomai nuo virpesių dažnių):2;4;16; 31,5; 63;125;250;500; 1000;2000Hz.
Tyrimais nustatyta,kad virpesiai sukelia bendrą nuovargį ir silpnumą,žaloja žmogaus nervų sistemą,sukelia raumenų atrofiją. Žmogaus organizmas virpesius priima per rankas ir kojas,toliau virpesiai pereina į smegenis,kur gaunamas sužadinimo židinys. Ko pasekoje žmogus nejaučia atstumo, kamuoja nemiga,galvos skausmai.
Nuolat veikiant virpesiams susergama vibracine liga(paprastai po 5÷6 darbo metų). Pradinėje ligos stadijoje pažeidžiami rankų nervai ir kraujagyslės(rankos pasidaro silpnos, nejautrios,tirpsta).Ligai progresuojant,sutrinka rankų odos,audinių ir raumenų mityba, deformuojasi kaulai ir sąnariai,sutrinka medžiagų apykaita, skydliaukės ir skrandžio funkcijos.Vibracinė liga pagydoma tik pradinėje stadijoje,vėliau atsiranda negrįžtami procesai ir žmogus tampa invalidu.
Pagal poveikį žmogaus organizmui, virpesiai skirstomi į bendruosius ir vietinius. Bendrieji-tai dažnai žemų dažnių virpesiai, veikiantys visą žmogaus organizmą.Vietiniai-dažnai aukštų dažnių virpesiai,veikiantys atskiras žmogaus kūno dalis.Vietinius virpesius dažnai sukelia rankiniai mechaniniai instrumentai.
Bendrųjų virpesių šaltinius galima suskirstyti į 3 grupes:1)transporto;2)transporto technologiniai;3)technologiniai.Transporto šaltiniai-statybos mašinos, traktoriai, lokomotyvai ir t.t.Transporto technologiniai -statybiniai kranai,ekskavatoriai,betono maišiklis ir pan.Technologiniai-įvairūs staklių,siurblių, presų,ventiliatorių ir kitų įrenginių sukeliami virpesiai.

Pavojingiausi yra 6÷9 Hz dažnio virpesiai, kadangi jie sutampa su žmogaus organizmo vidaus organų savaisiais dažniais,gaunasi rezonansas.Jie gali mechaniškai pažeisti vidaus organus.

Vibracinės ligos profilaktika ir priešvibracinės priemonės.Vibracinės ligos profilaktikai sėkmingai taikomas ultravioletinis švitinimas bei C ir B grupės vitaminai.
Virpesių mažinimo būdai.Reikia stengtis slopinti paties šaltinio virpesius.Tai galima pasiekti konstrukcijų paviršius padengiant virpesius sugeriančia medžiaga arba reguliuojant mechanizmų judančias dalis taip, kad išvengti rezonanso.Apskritai virpesiai mažinami,pakeičiant mechaninių svyravimų energiją į šiluminę energiją.Kuo didesnė medžiagos vidinė trintis,tuo ji geriau slopina virpesius.Todėl virpesių slopinimui paprastai naudojamos šios medžiagos: guma, plastmasė, medis ir kita.
Jeigu šaltinyje neįmanoma sumažinti virpesių,naudojami virpesius mažinantys jų sklidimo kelyje būdai.Įrengiami įvairūs guminiai amortizatoriai arba įrengiamos dvigubos plaukiojančios grindys.Dar gali būti įrengiamas atskiras pamatas,izoliuotas akustine siūle.
Jeigu techniškai neįmanoma sumažinti virpesių,naudojamos asmeninės apsaugos priemonės:spec pirštinės,amortizuojantys batai ir pan.
Virpesiams mažinti labai svarbu,kad nesusidarytų rezonanso sąlygos,t.y. kad atskirų mazgų ar mechanizmo savųjų svyravimų dydžiai nebūtų artimi sužadinimo jėgos dažniams.

2.4. Jonizuojanti spinduliuotė, jos profilaktika.Jonizuojanti spinduliuotė yra tokia spinduliuotė,kuri jonizuoja aplinką,t.y.iš atomų ir molekulių sukuria teigiamas ir neigiamas daleles,vadinamas jonais. Jonizuojančią spinduliuotę sudaro:a,b, g dalelės,neutronai,kosminiai bei rentgeno spinduliai.
a dalelės-tai Helio branduolių srautas,kurį skleidžia radioaktyvios medžiagos.Ore jos sklinda iki 8cm,o į audinius gali prasiskverbti 31-0,5mm.Jonizuojančiąją spindulių galią apsprendžia jų energija,kuri priklauso nuo radioaktyvaus izotopo tipo.
b dalelės yra elektronų srautas,sklindantis radioaktyvaus skilimo metu.Sklinda ore iki 18 m,prasiskverbia į žmogaus organizmo audinius iki 2,5cm.
g spinduliai-tai aukšto dažnio elektromagnetiniai spinduliai.Jie atsiranda atomams pereinant iš vieno energetinio lygio į kitą,vykstant branduolinėms reakcijoms arba radioaktyviam skilimui. Energija-0,1÷3 MeV.
Rentgeno spinduliai yra taip pat elektromagnetiniai spinduliai.Energija ne daugiau kaip 11 MeV.Jie atsiranda stabdant pagreitintus elektronus.γ ir rentgeno spinduliai pasižymi maža jonizacijos galia ir dideliu skvarbumu.g ir Rentgeno spinduliai sklinda šimtus metrų ir žmogaus organizmą pereina kiaurai.

Neutronų spinduliuotę sukelia neutronų srautas.Jų masė artima protonų masei,bet jie neturi krūvio.Sąveikoje su medžiaga neutronai ją jonizuoja arba sukelia antrinę spinduliuotę. Susidaro γ spinduliai ir dalelės turinčios krūvį.Neutronų skvarbumas priklauso nuo jų energijos ir medžiagos su kuria jie sąveikauja, atomų sudėties.

Praeidama pro medžiagą jonizuojančioji spinduliuotė jonizuoja medžiagos atomus, prarasdama dalį savo energijos.Jonizacijos laipsnis ir energijos kiekis,kurį sugeria medžiaga,parodo jonizuojančiosios spinduliuotės ir medžiagos sąveiką. Kiekybiniams šios sąveikos charakteristikoms išreikšti nustatytos apšvitos dozės.

Sugertoji(absorbuotoji)apšvietos dozė(D) apibūdina bet kurios spinduliuotės poveikį ir parodo sugertos energijos kiekį,tenkantį masės vnt.SI sistemoje sugertosios apšvitos dozės vienetas yra grėjus(Gy).1 Grėjus prilygsta vienam džauliui,kurį sugeria vienas kilogramas medžiagos.

Lygiavertė apšvitos dozė apibūdina kiekvieno spinduliavimo biologinį pobūdį. Esant tai pačiai sugertajai dozei skirtingos spinduliuotės biologinis poveikis nevienodas. SI sistemoje lygiavertės apšvitos dozės vienetas yra syvertas (Sv).

Efektinė apšvitos dozė įvertina jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį įvairioms žmogaus kūno dalims.Efektinė dozė lygi lygiavertei dozei padaugintai iš svorinio audinių jautrio jonizuojančiajai spinduliuotei daugiklio.Skirtingoms kūno dalims šie daugikliai skirtingi.Efektinė dozė E (Sv) apskaičiuojama pagal formulę.

Ekspozicinė apšvitos dozė X apibūdina gama ir rentgeno spindulių jonizacijos efektą ore. Šios dozės matavimo vienetai:•SI sistemoje-kulonas kilogramui(C/kg).Tai tokia ekspozicinė dozė,kai viename oro kilograme visi elektronai ir pozitronai sukuria vieno kulono krūvį turinčius jonus;•nesisteminis rentgenas(R).Tai toks gama arba rentgeno spinduliavimas,kuris 1 cm3 sauso oro sukuria maždaug 2 milijardus jonų porų.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo spinduliuotės šaltinio padėties žmogaus organizmo atžvilgiu.Pagal tai apšvita būna išorinė,kai radionuklidai veikia žmogų iš išorės,ir vidinė,kai radioaktyvios medžiagos į žmogaus organizmą pakliūna su oru, vandeniu,maistu ar per odą.Esant išorinei apšvitai,pavojingiausi γ spinduliai ir neutronai,nes jie yra skvarbiausi.Esant vidinei apšvitai didžiausią pavojų kelia alfa(α) ir beta(β)dalelės,turinčios didžiausią jonizuojančiąją galią.Radioaktyvios medžiagos gali kauptis žmogaus organizme, dėl to didėja jų poveikis audinio molekulėms ir atomams.Jonizuojančioji spinduliuotė veikia žmogaus organizmą jonizuodama audinių molekules ir atomus.Dėl to nutrūksta molekuliniai ryšiai ir pakinta junginių cheminė struktūra.Toks jonizuojančios spinduliuotės poveikis vadinamas tiesioginiu. Jo pasėkoje po kelių valandų žmogų pradeda pykinti,jis pasidaro vangus,svaigsta galva, padažnėja pulsas,kartais pakyla temperatūra, kraujyje padidėja leukocitų.Žmogaus organizme yra 60÷80 %vandens,kuris veikiamas jonizuojančios spinduliuotės sudaro teigiamus ir neigiamus jonus,kurie nestabilūs ir skyla sudarydami vandenilio ir

hidroksilinius jonus.Tai labai pavojinga žmogaus imuninei sistemai,kuri apsaugo žmogaus organizmą nuo svetimų medžiagų (virusų,bakterijų,alergenų ir kt.).Ši sistema atpažįsta svetimas medžiagas ir jas sunaikina. Kai šių cheminių junginių yra daug, visos imuninės sistemos jėgos skiriamos kovai su jais,dėl to virusai,bakterijos ir pan. gali laisvai daugintis žmogaus organizme,t.y.žmogus tampa nebeatsparus infekcinėms, onkologinėms,alerginėms ir kitoms ligoms. Jonizuojančioji spinduliuotė sukelia ir genetinius pakitimus,t.y. poveikio rezultatai gali būti perduodami.

Apšvitinimas gali būti išorinis ir vidinis. Esant didelėms apšvitinimo dozėms, atsiranda spindulinės ligos požymiai,kurios išskiriamos 3 stadijos:1-galvos skausmas, silpnumas,miego ir apetito sutrikimai;2-medžiagų apykaitos sutrikimai,širdies pakitimai,kraujavimas;3-lytinių liaukų veiklos pažeidimas,centrinės nervų sistemos pakitimai,kraujoplūdžiai.
Esant išoriniam apšvitinimui,pavojingiausi g spinduliai,vidiniam- a ir b dalelės,nes jos turi didžiausią jonizuojančią galią.
Jonizuojantis spinduliavimas veikia žmogaus organizmą,jonizuodamas audinių molekules ir atomus.Dėl ko nutrūksta molekuliniai ryšiai, pakinta junginių cheminė struktūra. Jonizuojantis spinduliavimas gali sukelti kraujo gamybos organų sutrikimus,pažeisti normalų kraujo krešėjimą,susilpninti kraujo indus,sutrikdyti skrandžio bei žarnyno veiklą, išsekinti visą organizmą ir t.t.
Normavimas.Dirbančiųjų su radioaktyviomis medžiagomis saugumui užtikrinti yra nustatomos ribinės apšvitinimo dozės atskirai darbuotojams ir atskirai gyventojams.Yra numatytos teisinės,fizinės ir technologinės profilaktinės priemonės.Jų tikslas užtikrinti žmonių apsaugą vežant,saugant,naudojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius bei avarijų metu.
Patalpos turi būti atitinkamai paruoštos-lubos,sienos lygios,be plyšių,įrengtas oro šildymas, įrengta ištraukiamoji ir paduodamoji penkiakartotinė ventiliacija. Dirbant su radioaktyviomis medžiagomis turi būti specialios traukos spintos su vietiniu oro siurbimu,su apsauginiu švininio stiklo langeliu.Taip pat naudojama ekranai atspindintys ir sugeriantys radiaktyvius spindulius.Ekrano sienelių storis parenkamas nuo ekrano nuotolio nuo spindulio šaltinio,jo intensyvumo.

Profesiniai apsinuodijimai kenksmingomis medžiagomis,higieninis normavimas. Kenksmingos medžiagos-tokios,kurios patekusios į žmonių organizmą pro kvėpavimo takus,virškinimo traktą ar odą,jį veikia neigiamai.Kenksmingų medžiagų poveikis priklauso nuo jų koncentracijos, toksiškumo ir medžiagos patekimo į organizmą būdo.Pagal pavojingumą kenksmingos medžiagos skirstomos į 4 klases:1)ypač pavojingos(gyvsidabris,švino junginiai);2)labai pavojingos(sieros,chloro junginiai);3)vidutiniškai pavojingos(benzino garai);4)mažai pavojingos(benzino garai).
Kenksmingų medžiagų pavojingumą apibūdina jos didžiausia leistina koncentracija mg/m³.Didžiausia leistina koncentracija-tai tokia kenksmingos medžiagos koncentracija, kurios poveikis žmogui yra nežymus ir ilgą laiką nesukelia jokių esminių pakitimų žmogaus organizme.
Higienos normose yra nustatytos didžiausios leistinos kenksmingų medžiagos koncentracijos mg/m³ darbo vietose. Didžiausia leistina koncentracija darbo vietose-tai tokia kenksmingų medžiagų koncentracija darbo vietos ore,kuri per 8 valandas nesukelia jokių pakitimų žmogaus organizme.
Kenksmingos medžiagos pavojingiausios,kai patenka per kvėpavimo takus.Tam,kad dirbantieji nesusirgtų profesinėmis ligomis ir neapsinuodytų,naudojamos tokios prevencinės priemonės:1)gamybos organizavimas,kad dirbantieji neturėtų tiesioginio sąlyčio su kenksmingomis medžiagomis.Tai būtų gamybos procesų mechanizavimas,automatizavimas,hermetizacija,valdymas per atstumą ir kt;2)kenksmingų medžiagų pakeitimas mažiau kenksmingomis; 3)teisingas vėdinimo sistemos parinkimas;4) asmeninių apsauginių priemonių naudojimas.

Apšvietimo sąvokos ir vienetai.Apšvietimas yra neatskiriamas žmonių veiklos elementas. Racionalus gamybos patalpų,darbo vietų ir statybos aikštelių apšvietimas-vienas svarbiausių darbo apsaugos klausimų.Geras apšvietimas sudaro geras darbo sąlygas, padeda išsaugoti normalią dirbančiojo regą, užtikrina darbo kokybės gerinimą ir darbo našumo augimą.Dėl nepakankamo apšvietimo didėja nelaimingų atsitikimų,produkcijos broko,vargina dirbančiuosius,kenkia akims. Apšvietimas turi būti taip sureguliuotas,kad nebūtų šešėlių,blizgėjimų,neakintų dirbančiųjų,švietimo sistemos turi būti optimalios ekonomiškai.
Šviesa-tai įkaitusių kūnų elektromagnetinis spinduliavimas,kurio bangos ilgis yra intervale nuo 0,38 iki 0,76 mkm.Ši matoma spindulinė energija vadinama šviesos srautu F(lm- liumenas)-pagrindinis dydis.Žmogaus akis yra jautriausia 0,55 mkm spinduliavimui. Darbo vietos apšvieta vadinama šviesos srauto,krentančio į apšviečiamą plokštumą, tankumu:E= F/S,lx.F-šviesos srautas,S-šviesos plotas.Liuksas parodo 1 m² paviršiaus ploto apšvietą 1 liumeno srautu.Krisdamas ant įvairių paviršių šviesos srautas atsispindi. Santykis krintančio šviesos srauto su atspindėjusiu parodo atspindžio koeficientą. Jis charakterizuoja paviršiaus foną.Jeigu >0,4, paviršiaus fonas-šviesus,jei 0,2-0,4 – vidutinis, <0,2>.
Horizontali apšvieta lauke-tai dangaus skliauto išsklaidyta saulės šviesa,esant visiškai atviram dangaus skliautui.

Natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Gamybos patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtinai.Natūrali apšvieta-tiesioginiai arba išskaidyti saulės spinduliai.Natūralus apšvietimas gali būti įrengtas:1)pro stoglangius;2)pro langus; 3)kombinuotai. Dirbtinę apšvietą sukuria elektriniai šviesos šaltiniai.Pagal darbo higienos sąlygas,darbo vietos,jei tik įmanoma turi būti apšviestos natūralia šviesa.
Kadangi natūrali apšvieta pastoviai kinta, negalime charakterizuoti pastoviu dydžiu. Todėl įvestas natūralios apšvietos koeficientas -tai santykis apšvietos pastato viduje ir išorėje tuo pačiu metu ir padauginta iš 100%.

Darbo vietos projektavimas.Darbo vieta turi tenkinti konkrečios gamybos sąlygas.Darbo vietos matmenys turi atitikti įrenginių konstrukcines ir technologines savybes apidirbamoms medžiagoms,aptarnavimo sistemai ir keliamiems darbo saugos ir higienos reikalavimams.Automatizuojant gamybą,diegiant inovacijas mažėja sunkaus fizinio darbo apimtys.Tačiau darbo vietų įrengimui keliami papildomi reikalavimai. Būtina atsižvelgti į ergonomines darbuotojų galimybes.Pagerinus darbo vietas,padarius jas optimaliomis,sumažėja taikomos lengvatos darbuotojams,profesiniai susirgimai. Ergonominiu aspektu,darbo vieta-zona, kurioje reikalingos techninės priemonės ir kuriomis darbuotojas atlieka darbą ar atskirą darbo operaciją.Darbo vietos organizavimas -tai priemonių sistema,kuri numato darbo vietos aprūpinimą įrengimais,įrankiais,bei jų išdėstymą tam tikra tvarka.Darbo vietos gali būti automatizuotos,mechanizuotos ir paprastos(rankomis atliekami darbai). Projektuojant darbo vietas laikomasi tokių reikalavimų(sąlygų):1.turi būti pakankamo išmatavimo darbinė erdvė tarp įrengimų, žmonių(Turi būti pakankamas tarp žmonių fizinis ryšys);2.turi būti saugūs ir pakankami judėjimo takai dirbantiesiems;3.turi būti pakankamas ir natūralus apšvietimas. Svarbus veiksnys,organizuojant vietas darbui,yra efektyvus matymo laukas. Horizontalioje plokštumoje jo kampas nuo 20⁰ iki 40⁰,o vertikalėje 30%.

Darbo sistemų samprata.Pagrindinė žmogaus veiksnio egzistavimo sąvoka yra sistema.Pats paprasčiausias apibrėžimas toks, kad sistema yra būtis,kuri egzistuoja tam,kad įvykdyti tam tikrus tikslus.Sistemą sudaro žmonės,mašinos ir kiti objektai,sąveikaujantys kartu,kad pasiekti numatytus tikslus,kurių pasiekti veikiant atskirai neįmanoma. Pagrindinė ergonomikos sistema yra žmogus-mašina sistema.Ji yra derinys vieno ar daugiau žmonių ir vieno ar daugiau fizinių sudėtinių dalių,sąveikaujančių,kad atlikti darbą ir gauti norimus rezultatus.Atsižvelgiant į šį apibrėžimą galima lengvai apibūdinti mašinos sąvoką.Tai iš esmės fizinis objektas, daiktas,įranga,ką žmonės naudoja siekdami tam tikrų tikslų.Pati paprasčiausia žmogus-mašina sistemos forma tai žmogus su darbo įrankiu.Einant aukštyn sudėtingumo skale, būtų tokios sistemos:automobilis,pjovimo mašina.Dar sudėtingesnės sistemos:ryšių sistemos,lėktuvai,fabrikai ir pan.Kai kurios sistemos yra neapibrėžtos,beformės.Tai sveikatos apsauga,transportas ir t.t.

Darbo sistemų charakteristikos.•Sistemos yra tikslingos-sistema turi turėti tikslą. (Sistemos tikslas yra sistemos uždavinys. Sistemos gali būti pagrindinės.Kai kurios sistemos gali būti didesnių sistemų dalis. Sistema gali būti sudaryta iš daug posistemių. Todėl analizuojant kompleksinę sistemą iškyla klausimas,kur kiekviena prasideda ir baigiasi.Yra būtina nustatyti sistemos ribas, apriboti sistemos išorę.Būtina nustatyti darbinės sistemos suskaidymo ribas,iki kokio smulkumo ją nagrinėti.Pasirenkamos sistemos ribos priklauso nuo analizuojamos situacijos ir sistemos tikslų.
•Visos darbinės sistemos veikia aplinkoje-sistemos veikimo aplinka-visa tai,kas yra už sistemos ribų,jos išorė.Priklausomai nuo sistemos ribų aplinka gali plėstis nuo artimiausios aplinkos,per tarpines(namas, ofisas) į pagrindinę aplinką(miestas).Svarbu, kad dalis fizinės aplinkos,kur gyvename ir dirbame,yra natūrali aplinka ir gali nepaklusti pakeitimams.
•Sistemos sudėtinės dalys atlieka funkcijų vaidmenį-kiekvienos sistemos sudėtinė dalis nuliame bent vieną f-ciją.Galima išskirti 4 pagrindines f-cijas:1)informacijos gavimas-priėmimas(informacija gali būti gaunama iš darbinės sistemos ribų išorės arba iš sistemos vidaus);2)informacijos išsaugojimas(info gali būti saugojama ir užrašoma švairiais būdais); 3)info apdorojimas ir perdavimas;4)Veiksmo atlikimas(kontrolės;technologinis veiksmas).
•Sistemos sudėtinės dalys tarpusavy susijusios-visos sudėtinės dalys veikia kartu, kad pasiektų užsibrėžtus tiklus.

Darbo sistemūų klasifikavimas:rankinės, mechaninės ir automatinės sistemos.Rankinę sistemą sudaro rankiniai įrankiai ir kitos pagalbinės priemonės,valdomas žmogaus,jo kontroliuojant.Šioje sistemoje energijos šaltinis-fizinė energija.Mechanines sistemas sudaro įvairūs energetinių mašinų įrangos dalys.Šiom priklauso ir pusiau automatinės dalys.Mechaninės sistemos sukurtos atlikti tam tikras funkcijas ar pakeitimus.Energijos šaltinis yra mašina,žmogaus f-ja kontroliuoti darbo eigą,naudojant kontrolės prietaisus. Automatinės sistemos yra pilnai automatizuotos ir numatytas f-jas atlieka be žmogaus įsikišimo.Galima pamanyti,kad šiose sistemose nustoja galioti žmogaus veiksnys, bet taip nėra.Nes reikia jas matuoti,instaliuoti ir panašiai,kur atsiranda žm veiksnio reikšmė.

Darbo sistemų projektavimas.Sistemų projektavimui yra keliami tokie pagrindiniai reikalavimai:1.sistemos tikslo nustatymas;2.užduoties susmulkinimas į atskiras dalis;3.dėmesio sutelkimas į sistemos pagrindinius reikalavimus;4.nežinomųjų nustatymas ir patalpinimas toje sistemoje; 5.projektavimo laiko sąnaudų nustatymas; 6.projektavimo kainos nustatymas; 7.projektavimo kompetencijos įvertinimas; 8.sistemos tinkamumo projektavimas.SCHEMA Projektuojant darbines sistemas yra išskiriamos pagrindinės tipinės stadijos. Kompleksinėms darbinėms sistemoms yra išskiriamos 6 pagrindinės projektavimo stadijos. Projektavimo stadijos:1.tikslų nustatymas ir įvykdymo detalizavimas; 2.darbinės sistemos apibrėžimas; 3. pagrindinis projektavimas;4.vidinio ryšio projektavimas;5.įrangos ir medžiagų naudojimo projektavimas;6.bandymai ir įvertinimas.1)Tam kad būtų sukurta darbinė sistema,reikalingas jos poreikis.Sistemos poreikis nustato jos tikslus.Įvykdymo detalizavimas nurodo ką sistema turi daryti, kad pasiektų tuos tikslus.Įvykdymo detalizavimas turi atspindėti sąlygas,kuriose sistema veiks,o taip pat organizacinius suvaržymus ir reikalinga vartotojų kvalifikacija.Šios stadijos projektavimo procese galima išskirti 2 žmogiškojo veiksnio veiklos sritis:1)nustatyti sistemos vartotojus ir 2)apibrėžti vartotojų poreikius.Dažnai darbinė sistema yra projektuojama,kad patobulinti jau egzistuojančią.Šiuo atveju būtina atlikti egzistuojančios sistemos analizę. Analizės duomenys yra naudojami sekančiose sistemos projektavimo stadijose.2)šioje stadijoje pagrindinė veikla yra keičiamų ir tobulinamų sistemos f-jų nustatymas ir sistemos ribų apibrėžimas.T.y. kokioje didesnėje sistemoje ši nauja sistema veiks ir iki kokio smulkumo ji bus nagrinėjama. 3)pagrindinis projektavimas.Pagrindinė žmogiškojo veiksnio veikla šioje stadijoje būtų tokia:1.f-jų priskyrimas žmonėms, mašinoms ar programinei įrangai.2.vartojimo instrukcijų pateikimas.3.užduoties analizė ir aprašymas.4.veiklos projektavimas. Numatytos pakeisti f-jos turi būti priskirtos žmonėms arba fiziniams komponentams (mašinoms).Nustatoma ar žmogaus atliekamos f-jos ar mašinos turės pirmenybę. Yra nustatyta,kad žmonės dėl savo sugebėjimų geriau nujaučia netikėtus aplinkos pasikeitimus,gedimo priežastis,gali padaryti visai naujus sprendimus.Mašinos yra geresnės saugoti ir apdoroti jau duotą informaciją, atlikti užprogramuotus veiksmus,panaudoti nustatytą fizinę jėgą.Kartais tam tikrų f-jų priskyrimą nulemia ir darbo atlikimo kaina. Yra žiūrima kas pigiau gali atlikti tam tikras f-jas.Tačiau tai neturi būti pagrindinis f-jų priskyrimo veiksnys.F-jų priskyrimą turi nulemti žmogiškojo prado vaidmuo.4)vidinio ryšio projektavimas.Šioje stadijoje nagrinėjama darbinės sistemos vidinis sąryšis, t.y darbas,aplinka,kontrolė,kompiuterinis dialogas.Taip pat yra nagrinėjama darbo vietos projektavimo reikalavimai,įvertinami bandymų,testų rezultatai.5) įrangos,medžiagų naudojimo projektavimas.Sudaromos ir patvirtinamos instrukcijos,mokymo instrukcijos,parenkama įranga numatomos naudojimo medžiagos.Numatoma viskas,kad vartotojas galėtų įvykdyti sistemos reikalavimus.6)bandymai ir įvertinimas. Įvertinimas-sukurtas sistemos išbandymas ar ji atitinka jai iškeltus reikalavimus ir yra patikima.Labai svarbus yra ne tik sistemos kaip produkto įvertinimas,bet ir žmogiškojo veiksnio įvertinimas.

Degimo procesai. Oksidacijos proceso metu išsiskiria šiluma,ir esant tam tikroms sąlygoms,šiluma išsiskiria vis greičiau.Šis oksidacijos reakcijos proceso greitėjimas ir perėjimas į degimą vadinamas savaiminiu užsiliepsnojimu.Užsiliepsnojimas gali būti šiluminis ir grandininis.Pirmuoju atveju vykstant cheminei reakcijai medžiaga savaime užsiliepsnoja,kai šilumos išsiskyrimo greitis degimo sistemoje didesnis už šilumos išsisklaidymo greitį į aplinką.Esant grandininiam savaiminiam užsiliepsnojimui reakcijos greitėjimo priežastis yra ta,kad grandinių išsišakojimo greitis didesnis už jų nutrūkimo greitį.

Savaiminis užsidegimas.Kai kurios medžiagos,daugiausia organinės kilmės,užsiliepsnoja esant atmosferos slėgiui ir tam tikrai temperatūrai.Tai durpės, pjuvenos,kai kurių rūšių anglis,tepaluoti skudurai ir kitos medžiagos.Šios medžiagos turi daug porų,dėl to jų oksidacijos paviršius yra didelis.Jei nesilaikoma sandėliavimo taisyklių(bloga patalpų ventiliacija, sandėliuojama krūvose),jose prasideda fiziniai -cheminiai arba biocheminiai procesai,dėl kurių išsiskiria šiluma ir medžiaga savaime užsidega.Jeigu išsiskirianti šiluma neišsisklaido į aplinką,o kaupiasi,tai oksidacijos reakcija labai pagreitėja ir medžiaga savaime užsidega.Medžiagos,kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra <50^oC,vadinamos savaime užsidegančiomis. Kuo žemesnė medžiagos užsidegimo temperatūra,tuo medžiaga pavojingesnė. Savaime užsidegančios medžiagos: 1)savaime užsidegančios dėl sąveikos su oru(Šiai grupei priskiriame anglis,durpes, augalinės medžiagos);2)sukeliančios degimą dėl vandens poveikio(Tai negesintos kalkės, kalcio karbidas,kalis,natris ir t.t.);3)savaime užsidegančios jungiantis vienai su kitomis(šiai grupei priklauso acetilenas, vandenilis, metanas,etilenas sumaišyti su chloru įkaista,o veikiami šviesos-sprogsta.

Sprogimas-tai trumpalaikis,spartus medžiagos degimo ar skilimo procesas,kurio metu išsiskiria labai daug įkaitusių ir išsiplečiančių dujų ar garų,kurie didelio slėgio smūgio banga veikia aplinką.Degiųjų dujų, garų ir oro mišiniai greitai sprogsta tik esant tam tikroms koncentracijoms.Mažiausia degiųjų dujų ar garų koncentracija ore,kai mišinys dar gali užsiliepsnoti ir sprogti, vadinama žemutine ribine koncentracija. Degiųjų dujų ir garų koncentracija,kurią viršijus sprogimas neįvyksta,vadinama aukštutine ribine koncentracija.Kuo didesnis ribinių koncentracijų diapazonas,tuo degioji medžiaga sprogesnė.Sprogiose patalpose neturi būti sprogimo impulsų.Reikia atsargiai elgtis su atvira liepsna,neleisti dalelėms įšilti nuo trinties,vengti smūgių,elektros įrengimai neturi kibirkščiuoti.Įrengimai ir vamzdynai turi būti gerai įžeminti,aplinkos oras drėkinamas ir jonizuojamas.Sprogimai įvyksta užpildant ar ištuštinant dujomis ar dulkėmis bunkerius ir rezervuarus.Prieš ir po reikia paleisti inertinių dujų srovę.Sprogiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti ne mažesnė kaip 80-90%.Vandens garai mažina statinės elektros krūvius ir veikia kaip inertinės dujos.

Pliūpsnio temperatūra.Pliūpsnis-tai greitas degiojo mišinio sudegimas,kurio metu nesusidaro suslėgtųjų dujų.Plūpsnio temperatūra-pati žemiausia degios medžiagos temperatūra,kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos,kurie pliūpteli esant uždegimo impulsui,bet jų susidarymo greitis per mažas,kad įsiliepsnotų.Skysčiai pagal pliūpsnio temperatūrą skirstomi į:degiuosius ir lengvai įsiliepsnojančius.Degieji skysčiai dega ir tada,kai pašalinamas uždegimo šaltinis.Jų pliūpsnio temperatūra yr didesnė kaip 61C.Pvz.:transformatorinės alyvos pliūpsni temperatūra-122C,acetono-20C. Lengvai užsiliepsnojančių skysčių pliūpsnio temperatūra labai mažai skiriasi nuo užsiliepsnojimo temperatūros.

Gamybos procesų priešgaisrinė klasifikacija.Pagal gamybinį pobūdį, naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų degimo bei sprogimo savybes visi gamybos procesai skirstomi į 5 kategorijas:A,B,C,D,E. Pastatai ir patalpos,kuriuose vyksta A ir B kategorijos gamybos procesai-sprogūs ir pavojingi gaisro atžvilgiu,C-pavojingi gaisrui.

A kategorija-degiosios dujos ir lengvai užsiliepsnojantys skysčiai,kurių garų pliūpsnio temperatūra yra iki 28C. Plūpsnio temperatūra yra pati žemiausia degiosios medžiagos temperatūra,kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos,kurie uždega pliūpsniu reaktoriaus degimo šaltinį.Kai yra naudojamos medžiagos,kurios sprogsta ir dega sąveikoje su vandeniu,deguonis arba viena su kita.Šiai kategorijai priskiriami benzino apdirbimo cechai,degiųjų dujų balionų sandėliai,degių skysčių sandėliai.

B kategorija-kai naudojamos degios dulkės arba pluoštas,lengvai užsiliepsnojantys skysčiai,kurių garų pliūpsnio temperatūra yra aukštesnė kaip 28C,o taip pat degieji skysčiai, įkaitinti iki pliūpsnio ir aukštesnės temperatūros,degieji skysčiai,kurie avarijos atveju gali sudaryti sprogius aerozolius(skysto kuro sandėliai,medienos gamybos cechai, degių skysčių sandėliai);

C kategorija-degieji ir sunkiai degūs skysčiai,degiosios ir sunkiai degios kietosios medžiagos,kurios sąveikaudamos su vandeniu,oro deguonimi arba viena su kita gali tiktai degti(stalių cechai,kietų degių medžiagų sandėliai);

D kategorija-karštos,įkaitintos ir išlydytos nedegiosios medžiagos,nes jas apdorojant spinduliuoja šiluma,susidaro kibirkštys ir liepsna;kietos,skystos ir dujinės medžiagos, kurios deginamos ir utilizuojamos kaip kuras(suvirinimo patalpos,metalo terminio apdorojimo cechai,katilinės ir kt);

E kategorija-nedegiosios medžiagos, apdorojamos šaltai(mechaniniai cechai, kompresorinės,gelžbetonio cechai ir t.t.).

Remiantis šia klasifikacija nustatomi bendrieji priešgaisrinės saugos reikalavimai kiekvienai gamybos proceso kategorijai.Patalpų kategorija nustatoma bendra visai pastato daliai,kuri yra atskirta gaisrasienėmis pertvaromis ir perdangomis.Technologino proceso ir patalpos kategorija nustatoma vadovaujantis technolog projektav normomis.

Gaisrinės užtvaros.GU neleidžia plisti gaisrui,apsaugo nuo ugnies,spinduliavimo energijos ir šilumos perdavimo laidumo. Skirstomos į: ▪Vietines-apsaugo nuo linijinio gaisro plitimo,kai gaisras plinta degančios medžiagomis paviršiumi tam tikra kryptimi ir plokštuma.Tai borteliai,diafragmos,grioviai, kurie neleidžia išsilieti degančiam skysčiui;

▪Bendrąsias-apsaugo nuo tūrinio gaisro plitimo,kai gaisro židiniai atsiranda dėl šiluminio spinduliavimo,konvekcijos ar šilumos laidumo.Tai gaisrasienės,nedegios perdangos,ekranai,zonos,priešgaisriniai tarpai.

GU efektyvumas priklauso nuo jų atsparumo ugniai(AU),stabilumo ir hermetiškumo.

Gaisrasienės įrengiamos iš nedegių medžiagų,ant pamatų,ir turi atskirti visas pastato pjūvyje esančias konstrukcijas.Jos AU ≥2.5h.Karkasinių sienų AU riba priklauso nuo karkasų sudėtinių elementų AU minimalaus laiko.Gali būti angų šviesai ir technologiniam ryšiui.Jų plotas ≤25% sienos ploto.Vartų ir durų AU riba ≥0.25h ir automatiškai užsidaro. Į langų angas dedami stiklo blokai.

Gaisrinės pertvaros.Jomis atskiriami A,B,C kategorijų gamybos procesai I ir II atsparumo ugniai laipsnio pastatuose.Jų AU riba ≥0.75h. Jos neturi praleisti dulkių ir dujų.III AU laipsnio pastate tarpaukštinių angų AU≥1h,o IV ir V laipsnių pastate ≥0.75h.

Gaisriniai ekranai apsaugo gretimus pastatus ar degias medžiagas nuo šiluminio spinduliavimo.Ekranai yra laidūs šilumai (skarda,metalo lakštai)ir nelaidūs šilumai (gaisrasienės,perdangos, pertvaros,želdiniai). Jie gali būti stacionarūs(įrengiami statant pastatus.Tai visos atitvarinės konstrukcijos ir stacionariai įrengtos užuolaidos ir pan.) ir kilnojami (statomi atliekant darbus su ugnimi pavojingoje gaisro atžvilgiu aplinkoje ar kilus gaisrui pastate.Tai spec skydai ar vandens užuolaidos).

Gaisrinėmis zonomis galima pakeisti gaisrasienes.Jos atskiria pastatą 0.75h AU riba sienomis per visą jo aukštį ir yra ne siauresnės nei 12m.Jose neleidžiama statyti technologinių įrenginių,sandeliuoti degių medžiagų,čia negali kauptis dūmai ir dujos. Todėl šių zonų sienos turi būti hermetiškos,o įėjimai į jas per tambūrus.Jose įrengiami laiptai,liftų šachtos,vėdinimo kameros, nedegių medžiagų tarpiniai sandėliai.

Gaisrinės durys.Jos statomos gaisrasienių durų angose.Jos gali būti nedegios (gaminamos iš metalinio karkaso užpildyto nedegia,termoizoliacine medžiaga(perlito)ir padengtos skarda.Jų AU≥1.2h) ar sunkiai degios(gaminamos iš medienos,įmirkytos antipirenais autoklavose ar iš 2eilių paprastų lentų sukaltų 90 kampu,tarp 2eilių lentų klojamas lakštinis asbestas ir iš visų pusių durys apkalamos skarda ant asbesto sluoksnio, jų AU≥0.6h).Jos turi turėti savaiminio užsidarymo mechananizmą.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai. Pastatų ir statinių gaisrinį saugumą lemia AU, kuris priklauso nuo konstrukcinių elementų degumo.Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra jų savybė nesuirti,neprarasti standumo ir neperkaitinti iki pavojingos ribos.

Standumo praradimas–tai statybinių konstrukcijų griuvimas.Standumo praradimas, ypač sudėtingų statinių-tai deformacijų atsiradimas konstrukcijose,kurių dydis neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Konstrukcijos perkaitimas–tai konstrukcijos įkaitinimas iki tokios temperatūros,kurią viršijus gali užsiliepsnoti daiktai,esantys gretimose patalpose,arba atsirasti plyšiai,pro kuriuos gali prasiskverbti degimo produktai.

Laikančiosios galios praradimas–tai konstrukcijų griuvimas.Sudėtinguose statiniuose deformacijos atsiradimas konstrukcijose neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra matuojamas atsparumo ugniai riba-tai laikas, kuriam praėjus,konstrukcija praranda atitvarinę ar laikančiąją galią.Matuojamas valandomis nuo gaisro pradžios arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios,kai bandant konstrukcijas tas laikas nustatomas konstrukcijoje atsiradus šiems požymiams:

1) konstrukcijoje atsiranda plyšiai ar skylės, pro kurias prasiskverbia liepsna;2) gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės temperatūra vidutiniškai pakyla daugiau kaip 140°C arba daugiau kaip 180°C bet kuriam paviršiaus taške;3) konstrukcija suyra arba deformuojasi.

Pagrindinis veiksnys, gaisro metu ardantis konstrukcijas,yra aukšta temperatūra (900-1400 ◦C).Temperatūra,kurioje konstrukcija pasiekia atsparumo ugniai minimalų laiką, vadinama kritine temperatūra.

Visos konstrukcijos pagal atsparumo ugniai laipsnį skirstomi į 8 grupes: I,II,III,IIIa,IIIb, IV,IVa,V.Šie laipsniai nusakmi konstrukcijų medžiagų degumo grupei ir jų dalių atsparumo ugniai minimaliam laikui.Kuo didesnis atsparumo laipsnis,tuo mažesnis pastatų atsparumas ugniai. Nustatant pakankamą apkrovą laikančiųjų ir atskiriančių konstrukcijų ar dirbinių atsparumą ugniai tarptautinėje praktikoje naudojama standartinė temperatūros ir laiko kreivė,kaip modelis įsiliepsnojusiam gaisrui, kuri aprašoma tokia lygtimi: T-bandymų krosnies temperatūra,C; t–temperatūros veikimo per gaisro bandymus trukmė,min.

Vertinant statybinių konstrukcijų AU remiantis eurokodų reikalavimais,pagrindinių eksploatacinių savybių kriterijai yra:geba atlaikyti apkrovas(R),sandaruma(E), termoizoliacija(I)

.

Statybinių medžiagų ir konstrukcijų atsparumas ugniai ir jo didinamas. ▪degiosios medžiagos ir jų konstrukcijos padengiamos nedegiosiomis medžiagomis (200mm storio tinko sluoksnis medienos atsparumą ugniai padidina iki 30 min);

▪gelžbetoninės ir plieninės konstrukcijos padengiamos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis:perlitu,asbestcemenčiu, skystuoju stiklu;

▪polimerinės medžiagos naudojamos su nedegiosiomis medžiagomis.

Visų statinių konstrukcijų atsparumą ugniai galima padidinti įvairiais būdais.Pavyzdžiui degios medžiagos padengiamos nedegiomis medžiagomis (medinių pastatų tinkavimas); degios medžiagos prisotinamos specialiais skysčiais,kurie nepalaiko degimo. Gelžbetoninės ir metalinės konstrukcijos padengiamos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis.

Garisrų gesinimo būdai ir medžiagos. Gaisrų gesinimo būdai:

►Fizinis gesinimo būdas–tai degiųjų medžiagų paviršiaus atšaldymas gesinimo medžiagomis(vandeniu,kietu anglies oksidu ir pan.)arba degiųjų medžiagų išsklaidymas ir ataušinimas,arba aplinkos oro prisotinimas garais,gaisro židinio izoliavimas nedegiomis medžiagomis,patalpų angų izoliavimas nuo švaraus oro.

►Cheminis gesinimo būdas–tai cheminių degimo reakcijų slopinimas ir sustabdymas tiekiant į degimo zoną chemines gesinimo medžiagas.

Gaisrų gesinimui naudojamos medžiagos, kurios nekenkia žmogaus organizmui ir kurių nedidelis kiekis efektyviai gesina gaisrą bei nesudėtingai paruošiamos yra,t.y:Vanduo–tai plačiausiai naudojamas gaisrui gesinti, pasižymintis dideliu šilumos imlumu.Vanduo labai stabilus terminiu požiūriu(skyla aukštesnėj nei 1700 C).Gesinant tokias medžiagas, kurias sunkiai suvilgo vanduo,į vandenį pridedama specialių priedų,kurie geriau padeda sudrėkinti paviršių.

Vandeniu pavojinga gesinti degančius elektrinius įrengimus,kuriuose yra elektros srovė ir medžiagas,kurios reaguodamos su vandeniu išskiria deguonį.Gesinant vandens garais yra sudrėkinamas medžiagos paviršius ir sumažinamas deguonies kiekis ore.Suslėgtu oru yra gesinami degūs skysčiai.Suslėgtas oras yra leidžiamas į degantį skystį,jis tą skystį maišo ir kai paviršiaus temperatūra tampa mažesnė už užsiliepsnojimo temperatūrą,tai degimas užgesta.Inertinės dujos(anglies dioksidas,azotas,helis ir kita)yra naudojamos tais atvejais,kai negalima gesinti vandeniu,nes gali įvykti sprogimas,gali pasklisti liepsna(pvz:gesinant benziną)arba kai vanduo gali sugadinti vertybes ar aparatūrą.Anglies dioksidas yra nelaidus elektrai,todėl naudojamas gesinti elektros įrenginiams.Jis greitai garuoja ir virsta sniego pavidalo mase,kuri atšaldo gesinamą daiktą. Be to anglies dioksidas atskiedžia orą ir iš dalies izoliuoja degantį paviršių nuo oro. Anglies dioksidu ir azotu gesinami degantys skysčiai ir dujos,esančios nedidelėse patalpose.Jie blogai gesina rusenančias medžiagas(medieną,popierių,medvilnę ir kita).Sprogstamosiomis medžiagomis gesinami dujų ir dujų-naftos atvirų fontanų gaisrai.Sprogimo smūgio banga tam tikrą laiką izoliuoja degiąją medžiagą nuo degimo zonos,o liepsna nubloškiama į šalį ir užgesta.Kietomis gesinimo medžiagomis gesinama tik gaisro pradžioje.Tai smulkios inertinės arba skylančios aukštoje temperatūroje ir išskiriančios daug anglies dioksido medžiagos(pvz:smėlis,smulkus dirvožemis,susmulkintos klintys,kalcinuota soda ir kita).Šiomis medžiagomis padengiamas degimo paviršius,tuo izoliuojamas deguonies patekimas į degimo zoną ir degimas nutrūksta.Gesinimas putomis.Tai dujų ir skysčių mišinys tarp kurių įvyksta cheminės reakcijos.Putos būdamos mažo tankio lengvai padengia degančio skysčio paviršių ir izoliuoja jį nuo liepsnos, todėl nebeišsiskiria garai į degimo zoną, ataušta skysčio paviršius(gesina naftos produktus).

Priešgaisrinė signalizacija ir ryšiai.Gaisro signalizacijos ir ryšių paskirtis dvejopa: 1)apsaugos gaisro signalizacija praneša apie kilusį gaisrą ir jo vietą gaisrinės saugos tarnyboms(įmonės, miesto).Tam reikalui naudojama automatinė ar rankinio valdymo gaisro signalizacija,taip pat radijo telefono ryšys;2) dispečerinis ryšys naudojamas operatyviai vadovauti ugniagesių daliniams ir bendradarbiauti su miesto tarnybomis. Naudojamos telefono ir radijo ryšio priemonės;3)operatyvinis radijo ryšys naudojamas gaisro vietoje norint tiesiogiai vadovauti ugniagesių daliniams.Tai nešiojamosios radijo ryšio priemonės ir specialūs ryšio automobiliai.Gamybiniuose pastatuose ir gyvenamųjų patalpų koridoriuose,laiptinėse įrengiami rankiniai gaisro signalizatoriai.Dideliuose gamybiniuose pastatuose(>500m²), rekomenduojama įrengti elektrines gaisro signalizacijos sistemas.Automatinės gaisro signalizacijos yra 4 tipų:šilumos,dūmų, ultragarso ir kombinuotosios.Be to, automatiniai gaisro signalizatoriai skirstomi į maksimalius,diferencinius ir maksimalius diferencinius.Paskutiniu metu pradėti naudoti ultragarso signalizatoriai.Jie atlieka apsaugos ir gaisrines funkcijas.Statybvietėje būtina įrengti garso signalizaciją pavojui skelbti.Prie įrenginio kabinamas užrašas"Gaisro signalas”.

Žmonių evakuacija iš pastatų.Priverstinės evakuacijos pagrindinis ypatumas tas,kad kilus gaisrui jau pradinėje jo stadijoje žmogui gresia pavojus.Degančios medžiagos ir konstrukcijos išskiria šilumą ir nuodingas medžiagas,kurios pavojingos sveikatai.Dėl to evakuacijos procesas turi būti saugus ir baigtis per norminį laiką.Dėl gresiančio pavojaus žmonių judėjimas prasideda vienu metu ir ta pačia kryptimi-išėjimo link.Praėjimuose taip pat susidaro tam tikro tankio žmonių srautai. Didėjant srauto tankiui,žmonių judėjimo greitis mažėja.Evakuacijos proceso efektyvumo rodiklis-tai laikas,per kurį žmogus gali išeiti iš atskirų patalpų ir viso pastato.Evakuacijos procesas iš pastatų apibūdinamas parametrais:tankiu D,žmonių srauto judėjimo greičiu v,evakuacinio kelio (išėjimo)laidumu Q ir judėjimo intensyvumu q.Žmonių srauto judėjimo greitis priklauso nuo jo tankio ir evakuacinio kelio rūšies. Judėjimo greitis mažėja didėjant srauto tankiui.Žmonių srauto judėjimo intensyvumas q,kuris lygus:q= D*v.Visi evakuaciniai keliai ir išėjimai turi garantuoti saugią ir patogią žmonių evakuaciją iš pastatų.Evakuaciniai išėjimai-tai durų angos,per kurias galime išeiti į sekančias patalpas:1)iš pirmo aukšto patalpos į lauką tiesiog arba per koridorius; 2)iš bet kuriame aukšte esančios patalpos į koridorių arba tiesiog į laiptinę;3)iš bet kurios patalpos tame pačiame aukšte į gretimą patalpą.
Pastatuose turi būti ne mažiau kaip 2 evakuaciniai išėjimai.Nedideliuose pastatuose žmonės gali saugiai evakuotis per vieną laiptinę,tačiau turi būti įrengiamas antras evakuacinis išėjimas per išorines priešgaisrines kopėčias.Evakuaciniams keliams priskiriami koridoriai, vestibiuliai, holai,kurie veda į evakuacinius išėjimus. Liftai,eskalatoriai nepriskiriami evakuaciniams keliams.
Evakuacijos procesas skirstomas į 3 etapus:1)kai žmonės juda nuo labiausiai nutolusio patalpos taško iki evakuacinio išėjimo:cechai,dirbtuvės,auditorijos,klasės,žiūrovų salės;2)kai žmonės juda nuo evakuacinio išėjimo iš patalpos iki išorinio evakuacinio (lauko durų).Čia judėjimas vyksta koridoriais, laiptinėmis,vestibiuliais,holais ir t.t;3)kai žmonių judėjimas vyksta nuo pastato išorinio išėjimo iki nepavojingos zonos.Evakuacijos metu susidaro atitinkami žmonių srautai: vienaeilis,pirminis ir kompresinis.
Evakuacijos laikas yra normuojamas.Iš pirmo ir antro ugniai atsparumo pastatų tas laikas turi būti ne ilgesnis kaip 6min,trečio ketvirto-4min,penkto-ne ilgesnis kaip 3min.
Evakuacijos keliuose turi būti avarinis ir signalinis apšvietimai.Evakuacijos keliuose draudžiama kažką sandėliuoti ir naudoti tą plotą gamybai.Pagrindiniai reikalavimai-visos durys ar vartai turi atsidaryti ta kryptimi,kuria vyksta evakuacija.

Dešimt pažinimo principų.1.Būtina norminti.Dažnai klystama dėl nesuderinamumo, kaip informacija perteikiama ir kaip veikia valdymo įtaisai. Pagrindinė taisyklė yra užtikrinti,kad panašūs įtaisai veiktų tuo pačiu principu.Ga­my­bo­je ga­li bū­ti įdieg­ta vie­na nor­ma,sie­kiant val­dy­ti ke­lis skir­tin­gus įtai­sus taip,kad ope­ra­to­rius ga­lė­tų leng­vai per­ei­ti nuo dar­bo vietos su vie­nais įtai­sais prie ki­tų.La­bai svar­bu,kad nor­ma bū­tų su­pran­ta­ma kiek­vie­nam.

2.Tai­ky­ti ste­re­o­ti­pus.Pa­pras­tai prie kai ku­rių ste­re­o­ti­pų pri­pran­ta­ma ir ži­no­ma,ką reiš­kia vie­nas ar ki­tas sig­na­las,pa­gal juos at­lie­ka­ma vie­nas ar ki­tas veiks­mas.Ste­re­o­ti­po kon­cep­ci­ja yra glau­džiai sie­ja­ma su nor­ma,ta­čiau bū­na ne­pa­kan­ka­mai aiš­kiai api­brėž­ta.Pa­žy­mė­ti­na, kad nor­ma yra for­ma­lus su­si­ta­ri­mas,no­rint iš­veng­ti nesu­si­pra­ti­mų,o ste­re­o­ti­pai–ne­for­ma­lus su­si­ta­ri­mas,su­si­klos­tęs per tam tik­rą lai­ką.Tin­ka­ma nor­ma pa­grįs­ta ste­re­o­ti­pais.Ir at­virkš­čiai.

3.Siek­ti tie­sio­gi­nio su­vo­ki­mo ir vei­ki­mo ryšio.Ide­a­lu,jei bū­tų tie­sio­gi­nis ry­šys tarp su­vo­ki­mo,ko­kį veiks­mą rei­kia at­lik­ti,ir pa­ties veiks­mo,ki­taip ta­riant,in­for­ma­ci­jos ir vei­ki­mo su­de­ri­na­mu­mas.Su­dė­tin­gų įren­gi­nių val­dy­mo pul­tas ga­li tu­rė­ti dau­gy­bę myg­tu­kų,ku­riuos pa­spau­dus in­for­muo­ja­ma apie įren­gi­nių funk­ci­jas.Myg­tu­kai tu­ri bū­ti ko­duo­ja­mi taip,kad tiks­liai ati­tik­tų funk­ci­ją,ku­rią val­do,kad in­tui­ty­viai nu­jaus­tu­me,ko­kį myg­tu­ką spaus­ti,ti­kin­tis tos ar ki­tos funk­ci­jos.

4.Su­pap­ras­tin­ti in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mą. Išmo­nin­go in­for­ma­ci­jos tei­ki­mo pa­vyz­dys yra pa­veiks­liu­kai ar fo­to­gra­fi­jos,pik­tog­ra­mos ar žen­klai vie­toj ra­šy­ti­nių teks­tų,įra­šy­tų bal­so pra­ne­ši­mų.In­for­ma­ci­ja tu­ri bū­ti aiš­ki,leng­vai su­pran­ta­ma.

5.Siek­ti reikiamo in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo de­ta­lu­mo.Svar­bu tai, ko­kia in­for­ma­ci­ja var­to­to­jui bū­ti­na.Kar­tais var­to­to­jui rei­kia tik ben­dro­sios in­for­ma­ci­jos,tuo­met sig­na­lai tu­rė­tų bū­ti ben­dri.Es­ti at­ve­jų,kai de­ta­li ir smul­kme­niš­ka in­for­ma­ci­ja žalin­ga.

6.Nau­do­ti vie­na­reikš­mį sim­bo­lių at­vaiz­dą. Ne­tin­ka­mai pa­nau­do­tų sim­bo­li­nių at­vaiz­dų var­to­to­jas tiesiog ne­su­pras.Tad bū­ti­na skir­ti dė­me­sį trims da­ly­kams:ma­to­mu­mui,raiš­ku­mui,in­ter­pre­ta­vi­mo vie­na­reikš­miš­ku­mui.Dau­ge­liu at­ve­jų sim­bo­liai ge­riau pa­tei­kia in­for­ma­ci­ją nei ki­tos prie­mo­nės.Pir­miau­sia,ji tu­ri bū­ti ma­to­ma.Jos dy­dis ir vie­ta tu­ri bū­ti tin­ka­mu at­stu­mu nuo tos vie­tos,iš ku­rios bus ste­bi­ma. Ne­tu­ri bū­ti jo­kių prie­dan­gų.Svar­bu,kad žen­klai ir eti­ke­tės iš­si­skir­tų iš fo­no,o kar­tu iš ki­tų juos su­pan­čių sig­na­lų ir in­for­ma­ci­jos žen­klų. Dau­giap­ras­miai sig­na­lai,to­kie kaip aliar­mai ir švie­sos sig­na­lai,ne­tu­ri bū­ti pa­na­šūs,kad ne­bū­tų pai­nio­ja­mi.

7.Naudoti perteklių.Kartais vienas ženklas neveiksmingas. Suklysti lengva,nes žmonių galimybės ribotos.Todėl svarbu pateikti informaciją daugiau nei vienu būdu.

8.In­for­ma­ci­ją pa­teik­ti mo­de­liu.Žmo­gaus akis ge­rai pa­ste­bi gra­fiš­kai su­tvar­ky­tą,pa­gal mo­de­lį iš­dės­ty­tą in­for­ma­ci­ją.In­for­ma­ci­ja, pavaiz­duo­ta pa­gal tam tik­rą mo­de­lį,ga­li bū­ti su­pras­ta grei­čiau ir tiks­liau nei ki­tais bū­dais. Daug leng­viau yra su­vo­kia­mos skait­me­ni­nių duo­me­nų diag­ra­mos nei skai­čių stul­pe­liai. Stul­pe­li­niai gra­fi­kai pa­to­gūs skai­čiams pa­ly­gin­ti,li­ni­ji­niai gra­fi­kai–ten­den­ci­joms pavaizduoti.Val­dy­mo įtai­sų gru­pa­vi­mas su­dė­tin­gos įran­gos val­dy­mo pul­tuo­se pa­leng­vi­na nau­do­jimąsi.Pa­na­šiai jun­gia­mi į gru­pes pa­gal po­bū­dį ir ma­ta­vi­mo prie­tai­sai.Tai pa­de­da var­to­to­jui orien­tuo­tis,ką rei­kia da­ry­ti.Ir at­virkš­čiai,ob­jek­tų gru­pa­vi­mas ne­pai­sant var­to­to­jų suvokimo ga­li klai­din­ti.Ma­ta­vi­mo prie­tai­sų ro­dyk­les nu­sta­čius ta pa­čia kryp­ti­mi,kai dar­bas vyks­ta nor­ma­liai,leng­viau ap­tin­ka­mi nu­kry­pi­mai.Akis grei­tai pa­ste­bi ro­dyk­lę,ku­ri pa­kry­pu­si ki­taip.

9.Nau­do­ti kin­ta­mą­jį jau­dik­lį.Daug ge­riau iš­ski­ria­mi kin­tan­tys jau­dik­liai nei pa­sto­vūs,nes ju­ti­mo or­ga­nai pa­pras­tai su nuolatiniu dir­gik­liu grei­tai ap­si­pran­ta.Pvz.,mirk­sin­čias švie­sas yra leng­viau pa­ste­bė­ti nei nuo­lat švie­čian­čias.Tei­kiant in­for­ma­ci­ją svar­bu ne­ap­si­ri­bo­ti vie­nu bū­du–reikia veng­ti mo­no­to­ni­jos.

10.Nu­ma­ty­ti aki­mirks­ni­nį grįž­ta­mą­jį ry­šį.Grįž­ta­mo­jo at­sa­ko ga­vi­mas var­to­to­jui at­li­kus veiks­mą.Kuo grei­čiau grįž­ta­ma­sis sig­na­las gau­na­mas,tuo leng­viau nu­sta­ty­ti,ar ne­pa­da­ry­ta klai­da.

Dešimt fizinių principų.1.Viskas turi būti lengvai pasiekiama.(Žmogaus kūnas įsitempia,kai reikia siekti toliau padėto daikto, o tai apsunkina darbą,gaištama laikas.Darbui palengvinti dažnai naudojamus daiktus reikia įtaisyti lengvai pasiekiamose vietose.
2.Darbui svarbu parinkti tinkamą aukštį.Labai svarbus reikalavimas projektuojant darbo vietą-teisingai parinktas darbo plokštumos aukštis.Neteisingai parinkus,darbuotojas dirba išsikreipęs, sulinkęs,tenka didelis apkrovimas.Todėl greičiau nuvargstama,nepatogu,galima susižaloti.Dirbant nepatogia poza,sulėtėja darbo tempas,nes dažniau ilsimasi,tenka daryti papildomus judesius norint įveikti nepatogumus.

3.Kūno padėtis turi būti patogi.Darbo vietą reikia parinkti taip, kad dirbant būtų patiriami kuo mažesni fiziniai įtempimai.Kai įrankiai išdėstyti optimaliai,darbas produktyvesnis, išvengiama sveikatos sutrikimų.Taisyklinga kūno padėtis-nugara‚s‘formos,alkūnės laikomos natūraliai į šonus ir riešo padėtis neutrali.

4.Būtina sumažinti per didelę naudojamą jėgą.Dirbant bet kokio tipo darbą svarbu įvertinti,kiek fizinių jėgų reikės užduočiai atlikti,ir daryti patobulinimus,kurie padėtų žmogui lengviau pakelti krovinius. Bereikalingai eikvojant fizinę jėgą kyla nuovargis,padidėja galimybė susižaloti.

5.Siekti mažinti nuovargį.Žmogui viršijus fizines galimybes neišvengiama susižalojimų, nelaimingų atsitikimų,prastos darbo kokybės ir mažo produktyvumo.Tinkamai parinkus darbo užduotį,įrankius,galima išvengti nepageidaujamo nuovargio.

6.Mažinti nebūtiną kartojimąsi.Bet koks pasikartojimas,monotoniškas judesys vargina darbuotoją.Būtina mažinti pasikartojančius judesius,jų skaičių-taip sutaupomas ne tik darbingumas,bet ir laikas kitam darbui atlikti.

7.Šalinti kliūtis,darbo aplinka turi būti erdvi.Aplinka turi netrukdyti judėti,laisvai jaustis,atlikti paskirtas užduotis.Svarbu,kad būtų pakankamai erdvės,netrukdytų darbo vietoje paimti tai ko reikia,būtų laisvos kojos, nesuvaržyti judesiai,lengvas pozos keitimas. Neturi būti kliūčių tarp žmogaus ir darbo priemonių.

8.Mažinti tiesioginę sąlyčio įtampą.Dirbant mechanizmais,atliekant darbą,neišvengiamas sąlytis su prietaisais,kurie gali trikdyti žmogaus nervų sistemą ar kraujotaką.Todėl naudojamos įvairios apsaugos priemonės: atitolinti žmogaus sąlytį su mechanizmu, padarant papildomus laikiklius.

9.Sudaryti galimybę judėti ir keisti kūno padėtį.Kuo didesnes galimybes žmogus turi judėti savo darbo vietoje,tuo mažiau jis pavargsta,būna energingesnis.Ergonominiu požiūriu gerai sutvarkius darbo vietą parasta keisti kūno padėtį,t.y.judėti-pagal poreikį sėdėti ar stovėti.

10.Palaikyti jaukią aplinką.Aplinka,kurioje dirbama,gali turėti tiesioginės ir netiesioginės įtakos savijautai ir veikti ne tik sveikatą,bet ir darbo kokybę bei efektyvumą.Išskirtini 3 pagrindiniai aspektai:1)tinkamas apšvietimas(galimi nuokrypiai: akinimas, susidarantys šešėlia);2)pastovi,be didelių pokyčių temperatūra(pagrindiniai faktoriai: temperatūra ir oro judėjimo greitis,oro drėgnumas,galimybė keisti dėvimus drabužius);3)pašalinių virpesių slopinimas izoliuojant(mažinimo galimybės:keisti aparato veikimo greitį,reguliariai atlikti patikras, „amortizacinių“ kilimėlių įrengimas.

Ergonomikos mokslo vystymosi istorija. Galima teigti,kad žmogiškasis veiksnys atsirado kai pirmą kartą žmonės pradėjo tobulinti savo darbo įrankius.Tikrąjį žmogiškojo veiksnio atsiradimą reiktų laikyti 18a.pab ir 19a.pr (techninė revoliucija).Šiuo metu buvo pradėta tyrinėti darbininkų uždavinių įvykdymas ir nuovargis atsižvelgiant į darbo veiksnius ir įrangą. Tačiau įrangos ir veiksnių pritaikymo žmonėms idėja nebuvo panaudoti.Buvo padaroma įvairi darbo vietų analizė.Šių tyrimų rezultatas pastebimas ir šiomis dienomis.Antro pasaulinio karo metais, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas įvairiems testams,kurių pagalba buvo parenkami tinkami žmonės tam tikriems darbams atlikti, kuriamos darbuotojų mokymo programos. Tapo aišku,kad atlikus net ir geriausią darbuotojų atranką bei apmokėjimą, kompleksinės įrangos darbas viršijo darbuotojų sugebėjimus,taip privertė iš naujo pažiūrėti į įrangos pritaikymą žmogui.1949m. Anglijoje buvo įkurta ergonomikos mokslinė asociacija,išleista pirma knyga apie žmogiškąjį veiksnį.Po to,keleto metų laikotarpiu buvo organizuojami pranešimai, kuriamos laboratorijos šia tema.1957m. Svarbūs tuo,kad pradėtas leisti žurnalas “ERGONOMIKA”.1959m.Buvo įkurta tarptautinė ergonomikos asociacija.1960-80 periodą galima pavadinti žmonių veiksnio greito augimo laikotarpiu,nes prasidėjus kosminiams skrydžiams žmogiškasis veiksnys tapo svarbia dalimi įvairių osminių programų. Ergonomikos grupių galima buvo rasti įvairiose kompanijose(farmacijos,kompiuterių ir t.t.)taip pat buvo suprasta žmogiškojo veiksnio svarba darbo vietų kūrime.Tačiau nepaisant to,visuomenei ergonomikos sąvoka dar nebuvo žinoma.1980-90m.Periode kompiuterinės įrangos,dizaino ergonomika, kompiuterinių darbo vietų pritaikymas žmogui iškėlė žmogiškąjį veiksnį į naują lygį. Įvairių naujų valdymo lygių ir kontrolės taikymą negalima buvo atskirti nuo žmogaus sugebėjimų.Šiuo periodu pasaulyje įvyko daug avarijų,kurios nusinešė daug gyvybių. Atlikti tyrimai visų avarijų parodė,kad nepakankamas dėmesys žmogaus veiksniui turėjo didelę įtaką.Į ateitį galima teigti,kad žmogiškojo veiksnio svarba didės darbo vietų ir naujų technologijų kūrime.