2010 m. birželis 14 d., pirmadienis

kita dalis

1.l.Žmonių saugos samprata, reikšmė ir uždaviniai.
Demokratinėje valstybėje žmogus turi prigimtinę ir konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, turėti tinkamas saugias ir sveikas darbo sąlygas. Šias teises garantuoja LR konstitucija. Lietuva yra prisijungusi prie tarptautinės Žmogaus teisių chartijos dokumentų, taip pat yra tarptautinių organizacijų narė. Tai ją įpareigoja laikytis visuotinės žmogaus teisių deklaracijos normų ir socialinės gerovės principų.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, įvyko esminė pertvarka darbų saugos ir darbo medicinos srityje. LR žmonių saugos darbe įstatymas - pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo valstybė nustatė darbuotojų darbingumo, sveikatos ir gyvybės išsaugojimo principus. LR valstybinė darbų saugos ir darbo medicinos programa numato esmines priemones nelaimingiems atsitikimams ir profesiniams susirgimams darbe išvengti, gerinti darbo aplinkos sąlygas, realizuojant žmonių saugos darbe įstatymo nuostatas ir laikantis tarptautinių įsipareigojimų.
Žmonių saugos darbe valstybės politika pagrįsta šiais principais: -darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimo prioritetas, palyginti su darbo ar gamybos rezultatais; -trišalis valstybės darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimas; -saugos darbe mokslo plėtojimas; -saugių darbo priemonių gamybos skatinimas; -vienodų saugos darbe reikalavimų įmonėms nustatymas; -darbdavių ir darbuotojų atsakomybė už saugos darbe norminių aktų pažeidimus; -saugos darbe ir darbo medicinos tarnybų steigimas; -ekonominių svertų skatinančių saugų darbą nustatymas; -valstybinė saugos darbe kontrolė; -saugos darbe specialistų rengimo, nelaimingų atsitikimų profesinių ligų priežasčių tyrimo tvarkos nustatymas.
Darbų sauga yra organizacinių, techninių, ekonominių, teisinių, higienos, gydymo, profilaktinių priemonių, skirtų žmonių sveikatai, gyvybei ir darbingumui išsaugoti visuma.
Šiam tikslui įgyvendinti sprendžiami tokie uždaviniai ir numatomos priemonės: -darbų saugos ir gamybinės buitinės buities gerinimas; -darbo vietų tobulinimas techniniu ir organizaciniu požiūriu;-darbuotojų sveikatos gerinimas; -darbų saugos (karo tarnybos) ir darbo medicinos teisinio reguliavimo, mokymo, valdymo sistemos kūrimas; -darbų saugos mokslo sistemos kūrimas; -darbų saugos valdymo sistemos kūrimas.
Šių priemonių įgyvendinimas jau dabar sumažino nelaimingų atsitikimų darbe skaičių ir sergamumą profesinėmis ligomis.

1.2.Teisiniai darbų saugos dokumentai
Yra 3 grupės teisinių darbų saugos dokumentų: 1)LR Konstitucija; 2)LR Žmonių saugos darbe įst; 3)Visi priimti poįstatyminiai norminiai aktai.
Kiekvienas žmogus turi, teisę į saugų darbą ir sveikas darbo sąlygas. Vadovaujantis LR Konstitucija ir tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis yra priimtas LR žmonių saugos darbe įstatymas reglamentuojantis žmonių saugą įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į jų nuosavybių formas ir pavaldumą. Šis įstatymas teigia, kad darbuotojų gyvybės, sveikatos ir darbingumo išsaugojimas yra prioritetinis. Darbuotojai turi teisę saugiai dirbti nepriklausomai nuo įmonių veiklos rūšių, rentabilumo, darbo vietos, darbo aplinkos, pilietybės, rasės, amžiaus, politinių ar religinių, įsitikinimų. Saugos darbe norminiais aktais įvardijami įstatymai, LRS ir LRV nutarimai, valstybiniai arba žmonių standartai, nuostatai, normos, taisyklės, instrukcijos reglamentuojančios veiksmų, techninių priemonių privalumą įdiegimą ir naudojimą.
Darbuotojų priėmimo į darbą tvarką, darbo sąl, darbo ir poilsio laiką, darbo sutarties nutraukimo sąl reglamentuoja LR Darbo sutarties įst.
Svarbiausi teisės darbe aktai - valstybinės darbo inspekcijos įstatymas, potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymas, privalomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įst. Veikia LR saugos darbe komisija sudaryta iš darbuotojų, darbdavių ir vykdomosios valdžios atstovų.
Žmonių saugos darbe įstatymas numato, kad saugos darbe specialistus rengia LR aukštosios mokyklos. Aukštųjų mokyklų studentai privalo būti apmokyti, saugos darbe reikalavimų pagal įgyjamas specialybes.

1.3.Darbų saugos normatyvinių dokumentų rengimo tvarka
Siekiant užtikrinti vienodą darbų saugos standartizacijos politiką Lietuvoje, buvo įsteigtas Standartizacijos technikos komitetas "Darbų sauga", numeris TK 35. Šio komiteto veikla - terminų ir metodų standartizavimas, standartų bei kitų normatyvinių dokumentų rengimas ir įgyvendinimas. Standartizacijos technikos komitetas "Darbų sauga" (toliau TK35) nuostatai parengti vadovaujantis laikinaisiais tipiniais standartizacijos nuostatais, kurie nusako TK35 steigimo tvarką, pagrindinius uždavinius, struktūrą ir funkcijas. TK35 steigėjas - Lietuvos standartizacijos departamentas, kuris jam ir vadovauja. TK35 vadovaujasi LR įstatymais vyriausybės nutarimais ir potvarkiais, tarptautinio standartizacijos komiteto - ISO ir Europos standartizacijos komiteto - CEN reikalavimais. TK35 paskirtis rengti Lietuvos standartų ir kitų normatyvinių dokumentų darbų saugos klausimais projektus. Normatyviniai dokumentai rengiami darbo grupėse, įtraukiant ministerijų, vyriausybės įstaigų specialistus, mokslininkus. Darbo grupė, parengusi norminio akto projektą, pateikia ją įvertinti suinteresuotoms ministerijoms, vyriausybės įstaigoms, darbdavių, ir profsąjungų organizacijoms. TK35 atsakingas, kad patvirtinti standartai būtu tikrinami ne rečiau kaip kas 5 m. Be to jis informuoja apie naujus standartus, kitus normatyvinius dokumentus darbų saugos klausimais ir jų pakeitimus masinėse informacijos priemonėse. Pačių standartų apskaitą ir registravimą vykdo Lietuvos standartizacijos departamentas. Darbo higienos normų darbo medicinos nuostatų registravimą ir apskaitą vykdo LR Sveikatos apsaugos ministerija. Saugos darbe nuostatų, taisyklių, instrukcijų registravimą, ir apskaitą vykdo valstybinė darbo inspekcija ir ministerijos, vyriausybės įstaigos pagal jų kompetencijai priskirtas valdymo sritis. Valstybinė darbo inspekcija turi teisę sustabdyti įmonių. saugos darbe instrukcijų galiojimą jei jos neatitinka reikalavimų.

1.4.Darbdavių ir darbuotojų pareigos darbų saugos srityje.
Darbdavys privalo laikytis saugos darbe norminių aktų reikalavimų, sudaryti darbuotojui sveikas darbo sąlygas,o darbuotojas – saugoti savo ir kitų sveikatą, saugiai dirbti, susipažinti su saugos darbe taisyklėmis ir jas vykdyti pagal atliekamų darbų specifiką.
Darbdavys privalo instruktuoti darbuotojus ir mokyti juos saugiai dirbti, aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, įrengimais, organizuoti medicinines paslaugas, sudaryti normalų darbo ir poilsio režimą, apdrausti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, tvirtinti saugos darbe ir pareigines instrukcijas. Darbdavys ir jo įgaliotas asmuo turi ne rečiau kaip kas 5m. valstybinei darbo inspekcijai pateikti pranešimą apie jų atestavimą saugos darbe klausimais.
Darbuotojai negali pradėti dirbti neišklausę saugaus darbo instruktažo. Darbdavys privalo nemokamai duoti darbuotojui darbo drabužius, avalynę ir asmenines saugos darbe priemones. Darbdavys privalo organizuoti darbo drabužių, avalynės ir asmeninių saugos priemonių laikymą, džiovinimą, skalbimą. Nelaimingų atsitikimų, susirgimų darbe atvejais darbdaviai privalo užtikrinti darbuotojams skubią med. pagalbą.
Darbuotojai privalo dirbti su spec drabužiais, naudotis asmeninėmis ir kolektyvinėmis apsauginėmis priemonėmis, jei to reikalauja taisyklės. Darbuotojai pagal savo galimybes ir kompetencijas privalo imtis priemonių pašalinti priežastis, galinčias sukelti traumas ar avarijas, ir apie tai privalo informuoti darbdavį. Jie privalo vykdyti darbdavių bei jo įgaliotų asmenų teisėtus nurodymus.

1.5. Potencialiai pavojingi įrenginiai ir pavojingi darbai. Pavojingų darbų atlikimas.
Potencialiai pavojingi įrenginiai yra tokie, kurie gali ūmiai pakenkti žmonių sveikatai, sukelti pavojų gyvybei, aplinkai dėl sukauptos energijos ar juose vykstančių procesų. Potencialiai pavojingiems įrenginiams priskiriami: garo katilai, vandens šildymo katilai, slėginiai indai, įranga dujoms, kėlimo kranai, keltuvai, elektros įrenginiai, branduolinės energijos ar radioaktyvių medž panaudojimo įrenginiai ir kt. Visų šių įrenginių kaip ir pavojingų darbų sąrašas yra patvirtintas LR Vyriausybės. Visi šie įrenginiai projektuojami, gaminami, montuojami ar išmontuojami, remontuojami, laikomi ir naudojami pagal potencialiai pavojingų įrenginių būtinosios ir specialiosios priežiūros taisykles.
Pavojingu darbu laikomas rizikos turintis darbas, kurio metu galimas atsitiktinis pavojingo, kenksmingo veiksnio, susijusio su darbo pobūdžiu, arba anomaliai pasikeitusio kenksmingo veiksnio poveikis. Šių darbų kategorijai priskiriamas darbas su potencialiai pavojingais įrenginiais, darbai su kenksmingomis medžiagomis, užsiliepsnojančiomis dujomis, darbai šuliniuose, tuneliuose, darbai atliekami aukščiau kaip 5 m. nuo žemės, darbai po vandeniu ir t.t. Įmonių vadovai privalo sudaryti ir patvirtinti įmonėse eksploatuojamų įrenginių ir darbų sąrašus. Pavojingus darbus atliekančių darbuotojų ir vadovų apmokymui ir atestavimui yra keliami spec reikalavimai. Pavojingiems darbams atlikti yra išrašoma paskyra-leidimas 2 egzemplioriais: vienas iš jų lieka administracijai, kt įteikiamas darbo vadovui. Paskyrų –leidimų išdavimas registruojamas atskirame žurnale. Darbų vadovas, gavęs paskyrą-leidimą privalo: -patikrinti darbo vietą ir numatyti visas reikiamas priemones darbo saugumui užtikrinti; -aprūpinti darbuotojus reikalingais darbo įrankiais ir asmeninėmis saugos priemonėmis; -privalo surengti darbuotojams spec instruktavimą.
Pasikeitus darbų atlikimo sąl, naikinamas paskyros-leidimo galiojimas. Už darbą pavojingomis sąlygomis kas mėn privalo būti primokama ne mažiau 30 minimalios mėnesinės algos.

1.6.Darbų saugos kontrolės formos.
Darbų saugos būklei įmonėse tikrinti įvesta valstybinė, visuomeninė ir vietinė kontrolė.
Valstybinė darbų saugos kontrolė.Valstybinė darbo inspekcija prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo valstybinę darbų saugos politiką, kad būtų užtikrinta darbų saugos pažeidimų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencija. Taip pat kontroliuoja, ar laikomasi darbo ir darbų saugos įstatymų, kitų šiuos klausimus reglamentuojančių norminių aktų. Kontrolę vykdo per valstybinius darbo inspektorius.
Valstybinė higienos inspekcija prie valstybinės visuomeninės sveikatos priežiūros tarnybos gina gyventojų teisę į kuo geresnę fizinę ir psichinę sveikatą, ugdo piliečio ir pareigūno pareigą skatinti sveiko gyvenimo, sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo poreikį teisinėmis, socialinėmis priemonėmis. Kontroliuoja, kad užbaigtos statybos atitiktų, patvirtintus projektus, normas, kad, būtų sudarytos sveikos darbo ir buities sąlygos darbuotojams. Kontroliuoja kaip įgyvendinamos sanitarinės priešepideminės priemonės, kad būtų išvengta profesinių ir infekcinių susirgimų.
Valstybinė atominės energetikos inspekcija yra LR vykdomosios valdžios institucija, užtikrinanti saugų branduolinių ir radioaktyviųjų medžiagų ir atominės energijos naudojimą ir priežiūrą.
Valstybinę priešgaisrinę priežiūrą LR vykdo priešgaisrinės apsaugos departamentas prie vidaus reikalų ministerijos bei jam pavaldžios priešgaisrinės apsaugos daliniai ir tarnybos. Pagrindiniai uždaviniai - vykdyti gaisrų prevenciją ir užtikrinti technines bei organizacines priemones gaisrams gesinti ir atlikti gelbėjimo darbus. Kontroliuoja kaip vykdomi gaisrinės saugos normų ir taisyklių reikalavimai projektuojant, statant ir eksploatuojant pastatus.
Valstybinės energetikos inspekcijos prie ūkio ministerijos pagrindinis tikslas - vykdyti Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų, energetikos įrenginių valstybinę priežiūrą ir kontrolę, siekiant užtikrinti patikimą, saugų energijos išteklių, energijos tiekimą ir vartojimą.
Visuomeninė darbų saugos kontrolė. Visuomeninę darbų saugos kontrolę vykdo: -LR saugos darbe komisija valstybės, darbuotojų, darbdavių tarpusavio interesams ir santykiams reguliuoti, formuojant ir įgyvendinant saugos darbe politiką, trišaliu principu įsteigta LR saugos darbe komisija; -Įmonių profesinės sąjungos. Jos gina savo narių sveikatos ir gyvybės išsaugojimo darbe interesus vadovaudamosi LR profesinių sąjungų įstatymu. Profesinių sąjungų atstovai dalyvauja tiriant lengvus, sunkius ir mirtinus nelaimingus atsitikimus; -Įmonės saugos darbe komitetas.
Vietinė darbų saugos kontrolė. Darbdavys saugos darbe darbo higienos ir gaisrinės saugos profilaktikai, priežiūrai ir kontrolei, konsultavimui steigia įmonės saugos darbe ir darbo medicinos tarnybą arba šioms funkcijoms vykdyti, samdo kitą organizaciją. Tarnyba yra tiesiogiai pavaldi darbdaviui. Ši tarnyba tikrina kaip vykdomi norminiai aktai saugos darbe klausimais, aprūpinant darbuotojus asmeninėmis ir kolektyvinėmis saugos priemonėmis. Jeigu įmonėje tarnyba nesteigiama, jos funkcijas vykdo pats darbdavys.

1.7.Darbdavių ir darbuotojų mokymas, atestavimas ir instruktavimas.
Įmonės naujai skiriamas vadovas turi būti atestuojamas saugos darbe klausimais. Yra išlyga: jei darbdavys yra atestuotas kaip saugos darbe tarnybos specialistas, jis yra atleidžiamas nuo atestavimo.
Atestavimas kartojamas kas 5 m. Darbdavius, jų įgaliotus asmenis atestuoja darbų saugos mokymo institucijos. Komisijose dalyvauja ne mažiau kaip 3 žmonės, turintys ne mažesnį kaip 3 m. darbo stažą valstybinės darbo inspekcijos pareigose. Saugos darbe tarnybų specialistai privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Komisijoje būtinai turi būti valstybinės darbo inspekcijos inspektorius. Teigiamai įvertinus žinias, gaunamas pažymėjimas. Darbdavys dalį savo teisių ir pareigų saugos darbe klausimais gali perduoti tik atestuotam padalinio vadovui.
Atestuotis privalo ir padalinių vadovai. Jie atestuojami: ne rečiau kaip kas 5 m.; pasikeitus gamybos technologiniams procesams, pakeitus darbo pobūdį. Pavojingų įrenginių priežiūros meistrai ir darbų vadovai taip pat privalo turėti saugos darbe norminiuose aktuose nustatytą išsilavinimą ir darbo stažą. Visi įmonės darbuotojai nepriklausomai nuo darbo stažo turi būti instruktuojami darbų saugos klausimais. Yra 5 privalomi darbų saugos instruktavimai: 1)įvadinis; 2)priminis darbo vietoje; 3)periodinis darbo vietoje; 4)papildomas darbo vietoje; 5)specialus. 1)Įvadinį instruktavimą, sudarydami darbo sutartį, privalo išklausyti visi darbuotojai. Instruktuoja darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, turintis atestavimo pažymėjimą. 2)Pirminiai instruktavimą darbo vietoje privalo išklausyti darbuotojai, gaminantys produkciją, teikiantys paslaugas, dirbantys su kenksmingais ir pavojingais veiksniais. Instruktuoja padalinio vadovas. 3)Periodinis instruktavimas atliekamas ne mažiau kaip kas 12 mėn. 4)papildomas darbo vietoje instruktavimas vykdomas pasikeitus gamybos technologiniams procesams, patvirtinus naujas saugos darbe instrukcijas, kai darbuotojų žinios saugos darbe klausimais yra nepakankamos, taip pat įvykus nelaimingam atsitikimui. 5)Specialųjį instruktavimą privalo išklausyti dirbantys pagal paskiras - leidimus ar rašytinius nurodymus. Šis instruktavimas apiforminamas paskyroje-leidime.
Visi kiti instruktavimai įforminami registravimo žurnaluose. Šie žurnalai saugomi nustatytais terminais (50 metų, 45 metai ir pan).
Instruktuojama pagal įmonėje patvirtintas instrukcijas.

1.8.Atsakomybės formos pažeidus darbų saugos reikalavimus.
Neįvykdžius darbų saugos norminio akto reikalavimų, vadovai traukiami drausminėn, administracinėn, materialinėn ir baudžiamojon atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
Drausminė atsakomybė. Už darbų saugos norminių aktų pažeidimus, kurie juridiškai traktuotini kaip darbo drausmės pažeidimai, vadovas gali skirti šias drausmines nuobaudas: pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą, atleidimą iš darbo.
Jeigu darbuotojas sąmoningai pažeidė darbų saugos norminių aktų reikalavimus ir prieš tai jam buvo taikyta nors viena per 12 mėn drausminė nuobauda, jis gali būti atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva be jokių pašalpų ir t.t. Drausminė nuobauda darbdavio įsakymu skiriama ne vėliau kaip po mėnesio ir per tris dienas pranešama darbuotojui. Darbuotojas, gavęs nuobaudą, turi pasirašyti ant įsakymo. Dar yra svarbu tai, kad drausminė nuobauda negali būti skiriama praėjus 6 mėn nuo nusižengimo padarymo datos. Už kiekvieną pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą.
Premijos neskyrimas ar materialinės žalos išieškojimas nėra drausminės nuobaudos.
Administracinė atsakomybė. Už šios atsakomybės pažeidimą bausti darbuotojus piniginėmis baudomis turi teisę valstybinę kontrolę vykdančių institucijų inspektoriai. Baudos dydis gali būti nuo 200 iki 10 000 Lt. Nelaimingų atsitikimų darbe nuslėpimas gali kainuoti nuo 100 iki 10 000 Lt. Piniginė bauda gali būti skiriama ne vėliau kaip po mėnesio nuo nusižengimo padarymo dienos. Administracinę baudą galima apskųsti teismui.
Materialinė atsakomybė. Už šios atsakomybės pažeidimą gali būti taikoma pilnutinė ir ribota materialinė atsakomybė. Pilnutinė taikoma kai veiksmuose randama kriminalinio nusikaltimo faktų. Ribota taikoma už darbuotojo sveikatai padarytą žalą. Darbuotojui žuvus darbe įmonė jo įpėdiniams išmoka vienkartinę pašalpą ne mažesnę kaip 100 minimalių mėnesinių algų. Visus nesutarimus sprendžia tik teismas.
Baudžiamoji atsakomybė. Pagal baudžiamą kodeksą numatoma, kad pažeidus šios rūšies atsakomybę kaltininkas gali būti baudžiamas pataisos darbais iki 1 m. arba bauda; arba laisvės atėmimu iki 5 m. arba bauda.

1.9. Nelaimingi atsitikimai darbe, jų klasifikacija. Nelaimingas atsitikimas- ūmus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba miršta. Būtent pavojingos, kenksmingos situacijos trumpalaikiškumu, momentine išraiška nelaimingi atsitikimai skiriasi nuo profesinių ligų. Profesinė liga- darbuotojo sveikatos sutrikimas dėl darbo aplinkos ilgalaikio kenksmingo poveikio. Kenksmingi veiksniai gali būti: virpesiai, triukšmas, dulkės, cheminės medžiagos, ergonominiai nepatogumai ir kiti žalingi veiksniai.
Kenksmingas veiksnys- darbo aplinkos veiksnys, dėl kurio susidarius tam tikroms atsitiktinėms aplinkybėms darbuotojas gali būti traumuotas arba blogėti jo sveikata. Būna atvejų, kai žalingi poveikiai yra ilgalaikiai, tačiau jų pasekmės įvertinamos kaip nelaimingi atsitikimai (Pvz.: saulės smūgiai, nušalimai, apsinuodijimai lakiosiomis medžiagomis ir pan).
Profesines ligas sukelia tik kenksmingas veiksnys (veiksniai), o nelaimingus atsitikimus- pavojingi ir kenksmingi veiksniai. Nelaimingi atsitikimai: a)lengvas- tai įvykis, kurio metu darbuotojas patiria gyvybei nepavojingą kūno sužalojimą arba sveikatos sutrikimą ir dėl to netenka darbingumo nors vienai dienai. Po tam tikro laikotarpio nukentėjęs pasveiksta be liekamųjų pasekmių. b) sunkus- tai įvykis, kurio metu darbuotojas patiria gyvybei pavojinga arba sunkų kūno sužalojimą (traumą) ar sveikatos sutrikimą. Šiai grupei priskiriami ir sužalojimai, kai nesuteikus medicinos pagalbos, jie baigiasi mirtimi. Tai kaulų lūžiai, galūnių amputavimai, III-IV laipsnių nudegimai ir kt. Sunkių nelaimingų atsitikimų klasifikaciniai požymiai nurodomi nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose. c) mirtinas- tai įvykis, dėl kurio pasekmių nukentėjęs darbuotojas mirė. d) grupinis- tai įvykis, kurio metu nukentėjo du ir daugiau darbuotojų.
Pavojingi veiksniai, dėl kurių gali įvykti nelaimingas atsitikimas, gali būti fizinės, cheminės, biologinės ar psichofiziologinės kilmės. Fizinės kilmės veiksniu gali būti laikomas konstrukcijos griuvimas, krovinio kritimas, traumuojantys darbuotoją. Cheminės kilmės veiksnys- tai kenksmingų ir nuodingų dujų patekimas į darbo aplinką. Biologinės kilmės veiksnys- tai vabzdžių, gyvačių įkandimai darbuotojams. Psichofiziologinės kilmės veiksniu gali būti laikomas darbuotojo pervargimas, apsvaigimas nuo alkoholio ir narkotikų, problematiški darbuotojų santykiai darbovietėje ir t.t. Nelaimingus atsitikimus sukėlę kenksmingi ir pavojingi veiksniai turi būti analizuojami ir imamasi reikiamų saugumo priemonių, kad jų neliktų. Nelaimingi atsitikimai skirstomi: 1)susiję su darbu; 2)nesusiję su darbu. Nelaimingi atsitikimai, susiję su darbu tokie, kurie įvyko: 1) dirbant darbo vietoje, nurodytoje darbo sutartyje, darbdavio naudai ar jo interesais kitoje vietoje, dirbant, sportuojant ar dalyvaujant visuomeninėje veikloje darbdavio ar jo įgalioto asmens pavedimu, vykdant profsąjunginę veiklą. 2) parengiant arba sutvarkant darbo vietą, atliekant kitus su darbo procesu susijusius veiksmus įmonės teritorijoje, patalpose ar kitoje vietoje (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo). 3) pertraukos pavalgyti, pailsėti ar pertraukų metu darbo vietoje, įmonės teritorijoje, patalpose (paveikus darbo aplinkos kenksmingam veiksniui). 4) vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos samdomu transportu. 5) vykstant darbo reikalais nuosavu transportu, jeigu su darbdaviu yra sudaryta sutartis naudoti nuosavą transportą darbe. 6) dirbant savo tikslams su darbdavio ar jo įgalioto asmens raštišku leidimu. 7) atliekant pilietinę pareigą- gelbstint žmones, materialines vertybes gaisro, avarijos, stichinės ar kitos nelaimės likvidavimo metu.
Nesusiję su darbu: 1) nukentėjusiajam sąmoningai siekiant susižaloti ar nusižudyti. 2) nukentėjusiajam darant nusikaltimą. 3) nukentėjusiajam savavališkai, savo naudai dirbant be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios. 4)dėl nukentėjusio alkoholio, narkotinio ar toksinio apsvaigimo, nesusijusio su darbo ar technologiniu procesu (pagal medicinos įstaigos ir nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijos išvadas). 7) panaudojus prieš juos smurtą, jei smurto aplinkybės ir priežastys nesusijusios su darbu. Tyrimo komisija išvadą dėl nelaimingo atsitikimo priskyrimo prie aukščiau paminėtų įvykių įrašo N-1 formos akte. Nelaimingo atsitikimo tyrimo rezultatai surašomi N-2 formos akte, kai jie įvyksta ne įmonės teritorijoje. Grupinio nelaimingo atsitikimo metu atitinkamos formos aktas surašomas kiekvienam nukentėjusiam atskirai. Komisijai ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe surašomi N-1 formos aktas, o vykstant į/ iš darbo- N-2 formos aktas.

1.10. Nelaimingų atsitikimų tyrimas. Lengvo nelaimingo atsitikimo tyrimas. Darbdavys privalo pranešti įmonės profesinei sąjungai ar saugos darbe komiteto atstovui. Padalinio vadovas apie įvykį praneša įmonės saugos darbe tarnybai ir saugos darbe komitetui. Darbdavys (jo įgaliotas asmuo) privalo organizuoti pirmosios pagalbos suteikimą, o jei reikia nukentėjusįjį nugabenti į gydymo įstaigą. Darbdavys, įmonėje, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, privalo darbo vietą ir įrenginių būklę išsaugoti, kokia ji buvo nelaimingo atsitikimo metu, iki nelaimingas atsitikimas bus komisijos ištirtas. Be tyrimo komisijos leidimo būtini pakeitimai daromi, jeigu tai kelia pavojų aplinkinių darbuotojų gyvybei ir sveikatai. Šiuo atveju dokumentuojama (grafiškai, fotografuojama, filmuojama) ir surašomas aktas pagal pridedamą formą. Lengvą nelaimingą atsitikimą tiria dvišalė darbdavio įsakymu sudaryta komisija iš darbdavio atstovo ir darbuotojų atstovo. Jei įmonėje nėra darbuotojų atstovų, nukentėjusiam atstovauja jo arba šeimos raštu įgaliotas asmuo, kuris gali dalyvauti ir nelaimingo atsitikimo tyrimo metu. Darbdavys privalo sudaryti tinkamas sąl tirti nelaimingam atsitikimui. Tyrimo komisijai pareikalavus, aprūpinti transporto, ryšių priemonėmis, skirti patalpą komisijos darbui, pakviesti reikiamus specialistus, ekspertus. Jeigu reikia- atlikti techninius skaičiavimus, laboratorinius tyrimus, bandymus ir pan.
Lengvą nelaimingą atsitikimą komisija privalo ištirti per 10 dienų. Ištyrusi komisija ušrašo N1 ir N2 formos aktą. Jį pasirašo. Darbdavys, gavęs šį aktą, jį patvirtina savo parašu ir antspaudu. Originalai paliekami įmonėje, o kopijos išsiunčiamos per 3 dienas po akto pasirašymo: 1) Valstybinei darbo inspekcijai (sprendimas inspektoriaus dė1 papildomo tyrimo) 2) Nukentėjusiam 3) įstaigai- draudėjui 4) Profesinei sąjungai (jei nukentėjęs yra jos narys) 5) Jei studentas, tai mokymo įstaigai. Valstybinis darbo inspektorius nustatęs, kad nelaimingas atsitikimas ištirtas neteisingai, privalo iš darbdavio pareikalauti papildomo tyrimo. Dėl tyrimo iškilusius nesutarimus sprendžia inspektavimo skyriaus viršininkas.
Sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų tyrimas. Jam įvykus darbdavys privalo iškart po įvykio pagal nustatytą formą ryšio priemonėmis pranešti: 1)miesto (rajono), apylinkės, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, prokuratūrai. 2) valstybinei darbo inspekcijai, 3) suinteresuotai įmonei taip pat Valstybinei higienos inspekcijai; 4)Valstybinei statybos inspekcijai. 5) nukentėjusiojo šeimai.
Sunkius, mirtinus ir grupinius, kai vienas iš nukentėjusių sunkiai traumuotas ar mirė, nelaimingus atsitikimus tiria trišalė komisija: Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius, Profesinės sąjungos atstovas, Vadovaujančio organo atstovas, Darbdavio skirtas atstovas. Nelaimingų atsitikimų trišalė komisija privalo ištirti ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų. Valstybinis darbo inspektorius turi teisę pratęsti tyrimo trukmę. Tyrimas atskirais atvejais gali būti sustabdomas, iki bus gautos išvados iš medicinos ir teisėsaugos įstaigų.
Jei žūva virš 2 žmonių, tyrimo komisijos pirmininką skiria LR vyr. Valstybinis darbo inspektorius. Jei žūva daugiau negu 5 žmonės, komisiją sudaro ir tyrimo trukmę nustato LRV. Ištyrusi sunkų ar mirtiną nelaimingą atsitikimą, komisija surašo N-1 arba N-2 formos aktus ir pasirašo visi komisijos nariai. Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius ne vėliau kaip per 4 kalendorines dienas nuo tyrimo pabaigos visą tyrimo medž išsiunčia: 1) valstybinės darbo inspekcijos valdybai; 2) nukentėjusiojo darbdaviui (originalą) 3) miesto (rajono), apylinkės prokuratūrai 4) nukentėjusiam darbuotojui (jo šeimai) arba jo interesams atstovaujančiam asmeniui 5) draudimo įstaigai, kurioje nukentėjęs apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų 6) organizacijoms, kurių atstovai dalyvavo tiriant nelaimingą atsitikimą 7) profesinei sąjungai, kurios narys yra nukentėjęs, jei jis yra jos narys 8) mokymo įstaigai, kurios studentas ar moksleivis buvo traumuotas.
Darbdavys privalo šalinti nelaimingų atsitikimų priežastis, vykdyti komisijos nustatytais terminais akte numatytas priemones ir iformuoti įmonės darbuotojus, saugos darbe komiteto narius, profesinę sąjungą, jai nesant- darbuotojų įgaliotą atstovą apie vykdytas priemones tinkamomis darbo sąlygoms sudaryti.

1.11.Traumatizmo analizės metodai ir koeficientai. Traumatizmo analizavimas privalo turėti tokį nuoseklumą: 1) duomenų apie nelaimingus atsitikimus sukaupimas 2) šių duomenų analizavimas 3) traumatizmo prognozavimas pagal analizės duomenis 4) traumatizmo planavimas, t.y. galimų traumų nustatymas 5) prevencinių darbų saugos priemonių optimizavimas 6) priemonės gamybiniam traumatizmui valdyti. Traumatizmo analizavimui turi būti naudojami ne senesni kaip 3-5 metų duomenys. Traumatizmas gali būti analizuojamas daugeliu būdų: topografinis- aiškinamasi, kokiuose cechuose, įmonėse įvyksta daugiausia traumų; monografinis- nustatinėjama, kokie įrengimai, mechanizmai, darbo zonos pavojingiausios; traumatizmo šaltinių paieškos metodas- nustatinėjami pagrindiniai traumatizmo faktoriai, priežastys; tinklinio plano metodas- nustatinėjamas traumų priežastinis ryšys ir kt. Žinoma, patogiausias išsamiausias traumų analizavimo būdas yra naudojant kompiuterines programas. Nelaimingų atsitikimų dažnumą įvertina- dažnumo koeficientas, kuris parodo kiek darbuotojų iš 1000 susižeidžia per analizuojamą periodą. Dažnumo koeficientas lygus: Kd=1000*N/S, N-traumų skaičius per analizuojamą periodą; S- vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius. Jeigu skaičiuojame ne vieniems metams, įvedamas koef lygus: Kd 1000*N/S * 12/n; n- yra atsiskaitymo periodo mėnesių skaičius. Traumų pasekmes vertina traumų sunkumo koeficientas, kuris rodo dėl traumų sirgtų dienų vidurkį: KsD/N. D-bendras dėl nelaimingų atsitikimų sirgtų dienų skaičius; N-nelaimingų atsitikimų skaičius. Norint gauti bendrą traumatizmo charakteristiką įmonėje (ceche, padalinyje ir kt.) yra nustatomas nedarbingumo koeficientas (parodo kiek prarasta dienų dėl traumatizmo iš 1000 darbuotojų), kuris yra dažnumo ir sunkumo koeficientų sandauga: Kb=Kd*Ks.

2.1. Gamybinės aplinkos metereolog. sąl., įtaka žmogui, higieninis normavimas. Mikroklimatą (gamybos aplinkos metereologines sąl) sudaro : 1. šiluminis spinduliavimas; 2. temperatūra; 3. santykinė oro drėgmė; 4. oro judėjimo greitis; 5.slėgis. Visi šie metereologinių sąl parametrai yra svarbūs darbingumui, žm šilumos apykaitai, organizmo šiluminei pusiausvyrai.
Darbo patalpų temp turi būti ne aukštesnė kaip 28OC todėl, kad aukštesnėje temperatūroje sutrinka žm organizmo termoreguliacijos procesai. Termoreguliacija- tai organizmo sugebėjimas išlaikyti pastovią kūno temp, keičiantis mikroklimato parametrams ir darbo sunkumui.
Karštame ore žm organizmas perkaista, sutrinka medž apykaitos procesas, sulėtėja reakcija, padidėja traumų pavojus. Esant oro temp aukštesnei nei 35OC, organizmo šilumos atidavimas konvekcijos būdu sutrinka. Žm pradeda intensyviai prakaituoti ir garuodama drėgmė atvėsina organizmą, tačiau su prakaitu prarandama daug druskų ir vitaminų, kas pablogina žm savijautą. Taip pat perkaitusį žm gali ištikti šiluminiai smūgiai, prasidėti traukuliai.
Tokiose gamybinėse patalpose kaip kalvės, katilinės, įv kaitinimo krosnys daug šiluminės energijos išsiskiria šiluminio spinduliavimo būdu. Šiluminio spinduliavimo intensyvumas matuojamas W/m2. Jis priklauso nuo spinduliavimo trukmės ir šiluminio srauto energijos. Šiluminio spinduliavimo intensyvumas didesnis kaip 700 W/m2 yra kenksmingas ir neleidžiamas darbo vietose. Intensyvumą galima išmatuoti aktinometru.
Esant žemai temp, sulėtėja kraujo apytaka, rankų ir kojų judrumas, žm organizmas gali peršalti. Dirbant lengvą fizinį darbą, geriausia savijauta, kai oro temp 16-20OC, o sunkų fizinį darbą 10-15OC. Tačiau tai priklauso nuo oro judėjimo (cirkuliacijos) greičio ir patalpų drėgmės, todėl, kad mikroklimatų parametrų poveikis žm organizmui tarpusavyje yra priklausomas. Pvz. aukštos temp žalinga įtaka darbingumui padidėja esant didelei oro drėgmei ir oro judėjimo greičiui. Todėl yra įvertinti subjektyviniai temp rodikliai, kurie apibūdina temp santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio vienalaikį poveikį žm organizmui.
Efektyvi temp- tokia temp, kurią žm jaučia, esant tam tikrai santykinei oro drėgmei be jokio oro judėjimo.
Ekvivalentiškai efektyvi temp- tokia temp, kurią žm jaučia esant tam tikrai santykinei drėgmei, judant orui įv greičiu.
Oro drėgmę darbo vietose charakterizuoja sant. oro drėgmė ir išreiškiama santykiu: RDabs/Dmax *100. Dabs-drėgmės kiekis ore prie esamos T. Dmax-maksimalus drėgmės kiekis, kuris gali išsilaikyti ore. Santykinė oro drėgmė parodo vandens garų svorio santykį procentais duotame oro tūryje su max prisotinto oro vandens garų svoriu atitinkamoje temp. Matuojama psichrometrais, higrometrais, higrografais.
Oro cirkuliacija. Oro judėjimą patalpose gali sukelti natūralios konvekcinės srovės arba mechaninė ventiliacija. Žm organizmas pradeda jausti oro judėjimą, kurio greitis 0,15 m/s. Palankiausias oro judėjimo greitis 0,1-0,2 m/s. Oro judėjimo greitis matuojamas anemometrais.
Slėgis mat. barometru. Normalus slėgis yra 760 mmHg arba 101325 Pa. Dideli oro slėgio kitimai žm. sukelia įvairius patologinius organizmo pakitimus (silpnumą, galvos svaigimą, pykinimą).
Higienos normose yra nurodyti leistini ir optimalūs meter sąl parametrų dydžiai: temp, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio. Leistini dydžiai yra privalomi, o optimalūs- rekomenduotini. Normos yra skirtingos, atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą.
Išskiriamas šiltasis ir šaltasis metų laikai. Šiltasis, kurio vid temp 10OC, šaltasis ir pereinamasis 10OC.
Pagal darbo sunkumą nustatomos normos lengvam, vidutinio sunkumo ir sunkiam darbui. Šios normos skirtingos ir patalpoms, pasižyminčioms dideliu šilumos spinduliavimu.
Gamybinės aplinkos oro sąl gali būti gerinamos bendromis ir individualiomis priemonėmis: įrengtas patalpų vėdinimas (paduodamoji ir ištraukiamoji ventiliacija)-žalingos medž, garai pašalinami kartu su oru. Kaloriferiai, kondicionieriai (pašildo orą iki reik temp. ir drėgmės), patalpos sandarinamos, kad nebūtų skersvėjų, oras tiekiamas atitink. greičio, sumažinti šiluminį spinduliavimą įrengus šilum. izoliaciją, mechanizuoti atskiras darb. operacijas, panaudoti spec. rūbus, darbuotojams sudaryti geras darbo, poilsio ir higienines sąlygas.

2.2. Gamyb. Dulkės, jų savvbės, higieninis normavimas. Daug dulkių išsiskiria dėl to, kad technolog. proc. nėra tobulas, blogai hermetizuoti technolog. įrenginiai, trūksta vietinių nusiurbėjų, valymo įreng. ir bendr. ventiliacijos. Bet kokios dulkės kenkia darbuotojų sveikatai. Kartu su dulkėmis juda įv bakterijos ir gaisrą bei sprogimą sukeliančios medž.
Dulkės pagal kilmę skirst: 1. organinės dulkės: augalinės kilmės (medienos, medvilnės) ir gyvulinės kilmės (vilnų, plaukų.); 2. neorgan. kilmės dulkės - metalo ir mineralinės; 3. mišrios dulkės - pirmos ir antros grupių mišinys.

Pagal dispersiškumą dulk. skirst. į 2 klases. 1. smulkiadispersės iki 10 mkm. Tai atmosferos dulkės. Smulkiadispersės dulk. vad. aerozoliais, jos nenusėda patalpų ore; 2. Vidutinio ir stambaus dispersiškumo dulkės. Jų dydis 10 mkm. Jos nusėda ant paviršių ir vadinamos aerogeliais. L. svarbi dulkių savybė - įsimagnetinimas. Nemetalinės - teigiamai, metalinės - neigiamai.
Pagal kenksmingumą dulkės skirstomos: 1. inertinės (suodžiai, jos agresyvios) 2. nuodingos (sieros).
Dulkių dalelės, kurios gali oksiduotis ore, sudaro su oru ar kt. medž. sprogius mišinius. Jei žemutinė ribinė dalelių konc. maž. kaip 65 g/m3, gali kilti sprogimas, jei didesnė kaip 65 g/m3 -gaisras. Žem. rib. konc. - maž. degios medž. kiekis, kuris su oru sudaro sprogų mišinį.
Pavojingiausios - didelės dispersijos organinės ar mineral. kilmės dulkės, nes jos lengvai oksiduojasi.
Kvėpuojant dulkėmis susergama silikoze. Aštrios dulkės pažeidžia akis. Dulkės turi įtaką bronchų ir plaučių ligoms.
Kenks. medž. kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių leistinų koncentracijų. Dulkių konc. nustato higienos normos.
Efektyviausias dulkėtumo mažinimo būdas - dulk. surinkimas jų susidarymo židinyje. Tam būtina tobulinti darb. proc., hermetizuoti technolog. įrenginius, mechanizuoti procesus sukeliančius daug dulkių. Jei to nepakanka, įrengiama ištrauk. arba įtrauk.- tiekiamoji bendroji ir ištraukiamoji vietinė mechaninė ventiliacija. Kai nepavyksta panaudoti nei vieno būdo, tai naudojamos individualios apsaugos priemonės- respiratoriai.

2.3. Profesiniai apsinuodijimai kenksmingomis medžiagomis, higieninis normavimas. Kenksmingos medž- tokios medž, kurios patekusios į žm organizmą pro kvėpavimo takus, virškinimo traktą ar odą, jį veikia neigiamai. Kenksmingų medž poveikis priklauso nuo jų koncentracijos, toksiškumo ir medž patekimo į organizmą būdo. Pagal pavojingumą kenksmingos medž skirstomos į 4 klases: 1)ypač pavojingos (gyvsidabris, švino junginiai); 2)labai pavojingos (sieros, chloro junginiai); 3)vidutiniškai pavojingos (benzino garai); 4)mažai pavojingos (benzino garai).
Kenksm medž pavojingumą apibūdina jos didžiausia leistina koncentracija mg/m3. Didž leistina konc- tai tokia kenksmingos medž konc, kurios poveikis žmogui yra nežymus ir ilgą laiką nesukelia jokių esminių pakitimų žm organizme.
Higienos normose yra nustatytos didž leistinos kenksmingų medž koncentracijos mg/m3 darbo vietose. Didž leistina konc darbo vietose- tai tokia kenks medž konc darbos vietos ore, kuri per 8 val nesukelia jokių pakitimų žm organizme.
Kenksm medž pavojingiausios tada, kai patenka per kvėpavimo takus. Tam, kad dirbantieji nesusirgtų profesinėmis ligomis ir neapsinuodytų, naudojamos tokios prevencinės priemonės: 1)gamybos organizavimas taip, kad dirbantieji neturėtų tiesioginio sąlyčio su kenksmingomis medž. Tai būtų gamybos procesų mechanizavimas, automatizavimas, hermetizacija, valdymas per atstumą ir t.t; 2)kenksmingų medž pakeitimas mažiau kenksmingomis; 3)teisingas vėdinimo sist parinkimas; 4)asmeninių apsauginių priem naudojimas.

2.4. Jonizuojanti spinduliuotė, jos profilaktika. Jonizuojanti spinduliuotė yra tokia spinduliuotė, kuri jonizuoja aplinką, t.y. iš atomų ir molekulių sukuria teigiamas ir neigiamas daleles, vadinamas jonais.
Jonizuojančių spindulių rūšys:  spind.,  spind.,  spind., Neutronų srautas, Rentgeno spinduliai.
 dalelės- tai Helio branduolių srautas, kurį skleidžia radioaktyvios medž. Ore jos sklinda iki 8cm, o į audinius gali prasiskverbti iki 0,5 mm.
 dalelės yra elektronų srautas, sklindantis radioaktyvaus skilimo metu. Sklinda ore iki 18 m, prasiskverbia į žm organizmo audinius iki 2,5 cm.
 spinduliai- tai aukšto dažnio elektromagnetiniai spinduliai. Jie atsiranda atomams pereinant iš vieno energetinio lygio į kt, vykstant branduolinėms reakcijoms.
Rentgeno spinduliai yra taip pat elektromagnetiniai spinduliai.  ir Rentgeno spinduliai sklinda šimtus metrų ir žm organizmą pereina kiaurai.
Sugertoji apšvietos dozė apibūdina bet kurios spinduliuotės poveikį ir parodo sugertos energijos kiekį, tenkantį masės vnt.
Apšvitinimas gali būti išorinis ir vidinis. Esant didelėms apšvitinimo dozėms, atsiranda spindulinės ligos požymiai, kurios išskiriamos 3 stadijos: 1- galvos skausmas, silpnumas, miego ir apetito sutrikimai; 2 -medž. apykaitos sutrikimai, širdies pakitimai, kraujavimas; 3 - lytinių liaukų veiklos pažeidimas, centrinės nervų sistemos pakitimai, kraujoplūdžiai.
Esant išoriniam apšvitinimui, pavojingiausi  spinduliai, vidiniam-  ir  dalelės, nes jos turi didž jonizuojančią galią.
Jonizuojantis spinduliavimas veikia žm organizmą, jonizuodamas audinių molekules ir atomus. Dėl ko pasekoje nutrūksta molekuliniai ryšiai, pakinta junginių cheminė struktūra. Jonizuojantis spinduliavimas gali sukelti kraujo gamybos organų sutrikimus, pažeisti normalų kraujo krešėjimą, susilpninti kraujo indus, sutrikdyti skrandžio bei žarnyno veiklą, išsekinti visą organizmą ir t.t.
Dirbančiųjų su radioaktyviomis medž. saugumui užtikrinti yra nustatomos ribinės apšvitinimo dozės atskirai darbuotojams ir atskirai gyventojams. Yra numatytos teisinės, fizinės ir technologinės profilaktinės priemonės. Jų tikslas užtikrinti žm apsaugą vežant, saugant, naudojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius bei avarijų metu.
Patalpos t.b. atitinkamai paruoštos- - lubos, sienos lygios, be plyšių, įrengtas oro šildymas, įrengta ištraukiamoji ir paduodamoji penkiakartotinė ventiliacija. Dirbant su radioaktyviomis medž. t.b. specialios traukos spintos su vietiniu oro siurbimu, su apsauginiu švininio stiklo langeliu. Taip pat naud. ekranai atspindintys ir sugeriantys rad. spind. Ekrano sienelių storis parenkamas nuo ekrano nuotolio nuo spind. šaltinio, jo intensyvumo.

2.5. Triukšmas, priemonės triukšmui mažinti, higieninis normavimas. Fizikiniu požiūriu triukšmą galima apibūdinti kaip netvarkingas skirtingo dažnio ir stiprumo garsus. Fiziologiniu požiūriu tai būtų bet koks garsas, kuris trukdo normaliam žm darbui ir poilsiui.
Garso bangos gali būti sužadinamos ir skleidžiamos tamprioje terpėje (dujose, ore, skysčiuose ir pan). Išvada- vakuume garsas nesklinda. Šias bangas sukelia virpantis kūnas, veikiamas periodinių jėgų. Veikiant šioms jėgoms, keičiasi slėgis toje terpėje. Vyksta terpės praretėjimai, sutankėjimai ir tai sukelia garso bangas. Šis slėgio pokytis terpėje vadinamas garso slėgiu. Garso greitis kiekv terpėje yra skirtingas. Ore garso greitis yra 344 m/s, vandenyje 1500 m/s.
Žm. gali girdėti nuo 16 iki 20 000Hz. dažnio virpesius. Pastoviai didinant garso energiją, ausyse jaučiama ne garso jėga, o skausmas ausyse. Mažesnio dažnio garsai vadinami infragarsu, didesnio- ultragarsu.
Girdimumas priklauso ne tik nuo dažnio, bet ir nuo garso slėgio. Mažiausias garso slėgis, kurį žm suvokia jau kaip garsą, vadinamas pradine girdimumo riba ir žymimas po, jis lygus 2*10-5 Pa.
Praktikoje susiduriame su dideliu garso slėgio kitimo diapazonu nuo 2*10-5 Pa iki 2*102 Pa. Kadangi diapazonas platus, Belas pasiūlė santykinį dydį dB.
Garso slėgio lygis skaičiuojamas taip: L 10lg p2/po 20lg p/po; dB. L- garso slėgio lygis, dB; p- garso šaltinio slėgis, Pa; po- girdimumo riba, Pa.
Triukšmo paskirstymas pagal garso slėgio lygį ir dažnį vadinamas triukšmo spektru. Yra išskiriama tam tikra dažnio juosta su ribomis f1 ir f2 ir išreiškiama geometriniu vidutiniu dydžiu: fvid  f1*f2; f1/f22. Dažnio juosta, kurios dažnių santykis f1/f2 vadinama oktava. Oktaviniai dažniai yra šie: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz.
Pagr triukšmo šaltiniai yra transporto priem, įv mechanizmai, technologiniai įrenginiai, elektros varikliai ir pan.
Pagal kilmę triukšmai gali būti mechaniniai, elektriniai, aerodinaminiai ir hidrodinaminiai. Mechaniniai –juos sukelia įv išbalansuotos mechanizmų dalys, aerodin ir hidrodin atsiranda dėl dujų ar skysčių judėjimų įv greičiu.
Triukšmo poveikį žm galima suskirstyti į 2 grupes: 1)triukšmo įtaka klausai; 2)triukšmo poveikis visam organizmui. Veikiant ilgalaikiam triukšmui sumažėja žm. klausos organų jautrumas, pasireiškia šie susirgimų simptomai: galvos skausmai, ūžimas ausyse, pusiausvyros sutrikimas, pykinimas. Triukšmas skatina širdies ir kraujagyslių ligas, mažina dėmesį, greitina nuovargį, trikdo medž. apykaitą. Triukšmas sukelia neurozę, kuri reiškiasi chronišku nuovargiu, žm. tampa irzlus. Tai gali būti viena iš psichinės ligos priežasčių.
Triukšmas normuojamas techninėmis ir higienos normomis. Techninės normos nustato leistiną įrenginių garso slėgio lygį. Higienos normos nustato leidžiamus triukšmo lygius darbo ir gyvenamoje aplinkoje. Darbo vietoje garso slėgis negali viršyti 85 dBA. Nakties metu namuose negali viršyti 30 dBA.
Triukšmui mažinti yra naudojami šie būdai: 1) triukšmo mažinimas pačiame šaltinyje; tobulinamas maž. mechanizmas, konstrukcijos, triukšmingos, metalinės dalys; 2) garso absorbavimas; čia absorbuojamomis medž. išklojamos triukšmingų patalpų sienos ir lubos. 3) garso izoliavimas. Taikomi įv. būdai: a) triukšmo įreng. statomas atskiroje izoliuotoje patalpoje; b)tarp triukšmo įrenginio ir darbo vietos statomas triukšmą izol. ekranas. 4)Aktyvus triukšmo mažinimas. 5)organizaciniai metodai. 6)individualios apsaugos nuo triukšmo priemonės: ausinės, dengiančios visą ausį; šalmai, dedami ant galvos, o paprasčiausia naud. vata, įkišant ją į ausis.

2.6. Vibracija, vibracijos mažinimo būdai, higieninis normavimas. Vibracija (virpesiais) vadiname periodiškai pasikartojančius mechaninius svyravimus. Tai būtų taškiniai arba visos mechaninės sistemos svyravimai laiko atžvilgiu. Šiuos visus svyravimus sąlygoja nesubalansuotos tam tikros sist dalys, esant sukimosi judesiui arba kažkokie pasikartojantys smūgiai. Virpesius generuoja įv pniaumatiniai instrumentai, rankiniai prietaisai, kompresoriai, vibro aikštelės, transporto priem ir kt mechaniniai objektai.
Pagr virpesius charakterizuojantys dydžiai: amplitudė (A); virpesių greitis (v); virpesių pagreitis (a); periodas (T); dažnis (f).
Kadangi absoliutūs virpesių parametrai kinta plačiuose intervaluose, praktikoje priimta naudoti logaritminius dydžius, t.y. lygius. Pvz. virpesių greičio lygis būtų virpesių greičio kvadratinės reikšmės santykio su priimta kažkokia virpesių greičio kvadratine reikšme dešimtainis algoritmas: Lv 10lg v2/vo2  20lg v/vo, dB. V- virpesių vid greitis (m/s); vo- priimtas virpesių greitis, kuris lygus 5*10-8 m/s. taip pat skaičiuojamas poslinkio lygis: LA 10lg A/Ao, dB. Ao- priimta poslinkio vertė, lygi 8*10-12 m. Virpesių pagreičio lygis: La 10lg a/ao, dB. ao- priimta pagreičio vertė, lygi 3*104 m/s2.
Virpesiams l svarbus dažnis. Virpesių dažnių intervalas suskirstytas į oktavinius intervalus. Vidutinių dažnių vertės nurodytos standarte ir yra sekančios (priklausomai nuo virpesių dažnių): 2; 4; 16; 31,5; 63; 125; 250; 500; 1000; 2000 Hz. Tyrimais nustatyta, kad virpesiai sukelia bendrą nuovargį ir silpnumą, žaloja žm nervų sistemą, sukelia raumenų atrofiją. Žm. organizmas virpesius priima per rankas ir kojas, toliau virpesiai pereina į smegenis, kur gaunamas sužadinimo židinys. Ko pasekoje žm. nejaučia atstumo, kamuoja nemiga, galvos skausmai.
Nuolat veikiant virpesiams susergama vibracine liga (per 5-6 metus). Pradinėje ligos stadijoje yra pažeidžiami rankų nervai ir kraujagyslės. Rankos pasidaro silpnos, nejautrios, dažnai tirpsta ir pan. Ligai progresuojant sutrinka odos audinių, raumenų mityba, deformuojasi kaulai ir sąnariai, sutrinka medž apykaita. Vibracinė liga pagydoma tik pradinėje stadijoje, vėliau atsiranda negrįžtami procesai ir žm tampa invalidu. Vibracinė liga yra viena iš labiausiai paplitusių profesinių ligų.
Vibracinės ligos profilaktikai yra taikomas ultravioletinis švitinimas, C ir B grupių vitaminai.
Pagal poveikį žm organizmui, virpesiai skirstomi į bendruosius ir vietinius. Bendrieji- tai dažnai žemų dažnių virpesiai, veikiantys visą žm organizmą. Vietiniai- dažnai aukštų dažnių virpesiai, veikiantys atskiras žm kūno dalis. Vietinius virpesius dažnai sukelia rankiniai mechaniniai instrumentai.
Bendrųjų virpesių šaltinius galima suskirstyti į 3 grupes: 1)transporto; 2)transporto technologiniai; 3)technologiniai. Transporto šaltiniai- statybos mašinos, traktoriai, lokomotyvai ir t.t. Transporto technologiniai- statybiniai kranai, ekskavatoriai, betono maišiklis ir pan. Technologiniai- įv staklių, siurblių, presų, ventiliatorių ir kt įrenginių sukeliami virpesiai.
Pavojingiausi yra 69 Hz dažnio virpesiai, todėl, kad jie sutampa su žm organizmo vidaus organų savaisiais dažniais, gaunasi rezonansas. Jie gali mechaniškai pažeisti vidaus organus.
Atliekamas higieninis ir techninis virpesių normavimas. Esant higieniniam yra nustatomi leistini virpesių dydžiai darbo vietose, kad išvengti vibracinės ligos. Esant techniniam normavimui yra atsižvelgiama į šių mechanizmų vibracijos normavimą.
Yra normuojama virpesių greičio vidutinė kvadratinė vertė v (m/s) arba virpesių greičio lygis Lv (dB). Į virpesių greitį praktiškai įeina visi kt parametrai.
Kadangi virpesiai gali būti horizontalūs arba vertikalūs, tai ir normose yra išskiriami virpesių leistini dydžiai horizontalia ir vertikalia ašimi. Taip pat normose pateikiama virpesių lygių vertės atskirai bendriesiems ir vietiniams virpesiams.
Higienos norma nustato virpesių leistinus lygius pamainos darbo laikui 8 val.
Virpesių mažinimo būdai. Reikia stengtis slopinti paties šaltinio virpesius. Tai galima pasiekti konstrukcijų paviršius padengiant virpesius sugeriančia medž arba reguliuojant mechanizmų judančias dalis taip, kad išvengti rezonanso. Apskritai virpesiai mažinami, pakeičiant mechaninių svyravimų energiją į šiluminę energiją. Kuo didesnė medž vidinė trintis, tuo ji geriau slopina virpesius. Todėl virpesių slopinimui paprastai naudojamos šio medž: guma, plastmasė, medis ir kt.
Jeigu šaltinyje neįmanoma sumažinti virpesių, naudojami virpesius mažinantys jų sklidimo kelyje būdai. Įrengiami įv guminiai amortizatoriai arba įrengiamos dvigubos plaukiojančios grindys. Dar gali būti įrengiamas atskiras pamatas, izoliuotas akustine siūle.
Jeigu techniškai neįmanoma sumažinti virpesių, naudojamos asmeninės apsaugos priemonės: spec pirštinės, amortizuojantys batai ir pan.

2.7. Apšvietimo sąvokos ir vienetai, higieninis normavimas. Racionalus gamyb. patalpų, darbo vietų ir stat. aikštelių apšvietimas - vienas svarbiausių darbo apsaugos klausimų. Geras apšvietimas sudaro geras darbo sąlygas, padeda išsaugoti normalią dirbančiojo regą, užtikrina darb. kokybės gerinimą ir darbo našumo augimą. Dėl nepakankamo apšvietimo didėja nelaimingų atsitikimų, produkcijos broko, vargina dirbančiuosius, kenkia akims. Apšvietimas t.b. taip sureguliuotas, kad nebūtų šešėlių, blizgėjimų, neakintų dirbančiųjų, švietimo sistemos t.b. optimalios ekonomiškai.
Šviesa- tai elektromagnetinis spinduliavimas, kurio bangos ilgis yra intervale nuo 0,38 iki 0,76 mkm.
Matoma spindulinė energija vadinama šviesos srautu F (lm - liumenas) - pagr. Žm akis yra jautriausia 0,55 mkm spinduliavimui.
Darbo vietos apšvieta vadinama šviesos srauto, krentančio į apšviečiamą plokštumą, tankumu: E F/S, lx. F- šviesos srautas, S- šviesos plotas. Liuksas parodo 1 m2 paviršiaus ploto apšvietą 1 liumeno srautu.
Krisdamas ant įv paviršių šviesos srautas atsispindi. Santykis krintančio šviesos srauto su atspindėjusiu parodo atspindžio koef. Jis charakterizuoja paviršiaus foną. Jeigu daugiau už 0,4, paviršiaus fonas yra šviesus, jei 0,2-0,4 – vidutinis, mažiau už 0,2 –tamsus.
Gamyb. patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtinai. Natūrali apšvieta- tiesiog arba išskaidyti saulės spinduliai. Dirbtinę apšvietą sukuria elektriniai šviesos šaltiniai. Pagal darbo higienos sąlygas, darbo vietos, jei tik įmanoma t.b. apšviestos natūralia šviesa. Natūral. apšvietimas gali būti įrengtas: 1) pro stoglangius; 2) pro langus; 3) kombinuotai.
Kadangi natūrali apšvieta pastoviai kinta, negalime charakterizuoti pastoviu dydžiu. Todėl įvestas natūralios apšvietos koef- tai santykis apšvietos pastato viduje ir išorėje tuo pačiu metu ir padauginta iš 100.
Gamyb. patalpoms ir stat. aikštelėms apšviesti naud. darbo ir spec. apšvietimas. Darbo vietoje yra 3 tipų: l)Bendras apšvietimas sudaro bendrą šv. foną, pašalina šešėlius. Kabinami vienodo tipo ir galingumo šviestuvai. 2) Vietinis apšv. realizuojamas pavienėmis lempomis. 3) Kombinuotas apšv. tai bendras ir vietinis apšv. su sąlyga, kad bendras apšvietimas ne mažiau kaip 10.
Specialios apšvietos sistemą sudaro avarinė, evakuacinė ir signalinė apšvieta. Avarinė apšvieta būna tais atvejais, kai gamybos procesai negali nutrūkti. Evakuacinė apšvieta įrengiama evakuacijos keliuose. Signalinė apšvieta skirta įėjimams, išėjimams ir kt apšviesti ar komtroliuoti įrenginių darbą.
Apšvietos normavimas. Minimalią apšvietą nurodo higienos normos, statybos normos ir taisyklės, o taip pat elektros įrenginių įrengimo taisyklės. Natūrali apšvieta normuojama natūralios apšvietos koef. Dirbtinėms apšvietos normoms nustatoma minimali apšvieta liuksais.

3.1. Ergonomikos samprata. Ergonomikos (žmogiškojo veiksnio) sąvokos plačiai naudojamos daugelyje pasaulio šalių. Europoje daugiau paplitusi ergonomikos sąvoka. Kai kurie mokslininkai šias sąvokas bando atskirti. Bet laikas parodė, kad sąvokų atskyrimas yra dirbtinis ir daugeliu atveju šios sąvokos yra sinonimai. Ergonomika tiria žmogų sąveikoje su įranga, darbu ir gamybine aplinka. Didžiausias dėmesys skiriamas žmogiškajam pradui ir skirtingai inžinerijai, kur dėmesys skiriamas technikai. Ergonomika siekia taip pakeisti daiktus ir jų vartojimo aplinką, kad jie kuo geriau patenkintų poreikius. Ergonomika kaip mokslas turi du pagr tikslus: 1. darbo efektyvumo padidinimas. Vertinama patogumo, komforto padidinimas, žmonių klaidų sumažinimas, produktyvumo pakėlimas. 2. humaniškumo reikšmės padidinimas. Čia įvertinama darbo saugumas, streso sumažinimas, darbo vietų tobulinimas. Abu tikslai yra susiję ir neatskiriami. Siekiant vieno tikslo pasiekiam kitų. Žmogiškojo veiksnio tyrimų metodas yra informacija apie žmogaus sugebėjimus, elgseną ir kitas charakteristikas sistemingas taikymas pagrindžiant daiktą ir veiksnių kuriuos žmonės naudoja savo aplinkoje, sukūrimą. Tai apima mokslinius tyrimus, kurių pagalba gaunama dalykiška informacija apie žmones ir jų reakciją į aplinką, daiktus. Apibendrinus galima pasakyti, kad ergonomika atskleidžia galimybių apribojimus, kuriant ir tobulinant įrankius, mechanizmus, ir technologines sistemas.

3.2. Darbinių sistemų samprata. Pagrindinė žmogaus veiksnio egzistavimo sąvoka yra sistema. Pats paprasčiausias apibrėžimas toks, kad sistema yra būtis, kuri egzistuoja tam, kad įvykdyti tam tikrus tikslus. Sistemą sudaro žmonės, mašinos ir kiti aspektai, sąveikaujantys kartu, kad pasiekti numatytus tikslus, kurių pasiekti veikiant atskirai neįmanoma. Pagr ergonomikos sistema yra žmogus-mašina sistema. Ji yra derinys vieno ar daugiau žmonių ir vieno ar daugiau fizinių sudėtinių dalių, sąveikaujančių tam, kad atlikti darbą ir gauti norimus rezultatus. Atsižvelgiant į šį apibrėžimą galima lengvai apibūdinti mašinos sąvoką. Tai iš esmės koks tai fizinis objektas, daiktas, įranga, ką žmonės naudoja siekdami tam tikrų tikslų. Pati paprasčiausia žmogus-mašina sistemos forma tai žmogus su darbo įrankiu. Einant aukštyn sudėtingumo skale, būtų tokios sistemos: automobilis, pjovimo mašina ir t.t. dar sudėtingesnės sistemos: ryšių sistemos, lektuvai, fabrikai ir t.t. kai kurios sistemos yra neapibrėžtos, beformės. Tai sveikatos apsauga, transportas ir t.t. visas sistemas galima suskirstyti į 3 pagrindines klases, tai rankinės, mechaninės ir automatinės sistemos. Rankinę sistemą sudaro rankiniai įrankiai ir kitos pagalbinės priemonės, valdomas žmogus, jo kontroliuojant. Šioje sistemoje energijos šaltinis- fizinė energija. Mechanines sistemas sudaro įvairūs energetinių mašinų įrangos dalys. Šiom priklauso ir pusiau automatinės dalys. Mechaninės sistemos sukurtos atlikti tam tikras funkcijas ar pakeitimus. Energijos šaltinis yra mašina, žmogaus f-ja kontroliuoti darbo eigą, naudojant kontrolės prietaisus. Automatinės sistemos yra pilnai automatizuotos ir numatytas fu-jas atlieka be žmogaus įsikišimo. Galima pamanyti, kad šiose sistemose nustoja galioti žmogaus veiksnys, bet taip nėra. Nes reikia jas matuoti, instaliuoti ir panašiai, kur atsiranda žmogaus veiksnio reikšmė.

3.3. Darbinių sistemų charakteristikos. Visos darbinės sistemos yra tikslingos ir kiekviena sistema turi turėti tikslą. Sistemos tikslas yra sistemos uždavinys. Sistemos gali būti pagrindinės (viršesnės). Jos gali būti sudarytos taip, kad yra kitų sistemų (didesnių) dalimi. Iš kitos pusės, sistema gali būti sudaryta iš daugelio posistemių. Nagrinėjant tokią kompleksinę sistemą kyla klausimas: kur kiekv iš jų prasideda ir baigiasi? Todėl būtina nustatyti sistemos ribas. Kita charakteristika- visos sistemos veikia aplinkoje ir veikimo aplinka tai viskas, kas yra už sistemos ribų. Priklausomai nuo ribų, aplinka gali plėstis nuo artimiausios aplinkos per tarpines į pagrindinę aplinką (darbo stalas- kabinetas- gatvė). Svarbu pažymėti, kad dalis fizinės aplinkos yra natūrali aplinka ir gali nepaklusti pakeitimams. Sistemos sudėtinės dalys atlieka fu-jų vaidmenį- tai dar viena charakteristika. Kiekv sistemos dalis nulemia bent vieną f-ją ar veiksmą. Galima skirti 4 pagr veiksmus: 1. informacijos gavimas, priėmimas. Ji gali būti gaunama iš sistemos ribų išorės, sistemos vidaus. 2. informacijos išsaugojimas 3. informacijos apdorojimas ir perdavimas. 4. veiksmo atlikimas. Visos sistemos sudėtinės dalys yra tarpusavyje susijusios. Veikia kartu, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus.

3.4. Darbinių sistemų projektavimas. Projektuojant darbines sistemas yra išskiriamos pagr tipinės stadijos. Kompleksinėms darbinėms sistemoms yra išskiriamos 6 pagr projektavimo stadijos. Sistemų projektavimui yra keliami tokie pagr reikalavimai: 1. sistemos tikslo nustatymas 2. užduoties susmulkinimas į tskiras dalis 3. dėmesio sutelkimas į sistemos pagr reikalavimus. 4. nežinomųjų nustatymas ir patalpinimas toje sistemoje. 5. projektavimo laiko sąnaudų nustatymas. 6. projektavimo kainos nustatymas 7. projektavimo kompetencijos įvertinimas. 8. sistemos tinkamumo projektavimas. Projektavimo stadijos (schemute): 1. tikslų nustatymas ir įvykdymo detalizavimas. 2. darbinės sistemos apibrėžimas. 3. pagr projektavimas. 4. vidinio ryšio projektavimas. 5. įrangos ir medžiagų naudojimo projektavimas 6. bandymai ir įvertinimas. 1) tam kad būtų sukurta darbinė sistema, reikalingas jos poreikis. Sistemos poreikis nustato jos tikslus. Sistemos tikslas gali būti.. Įvykdymo detalizavimas nurodo ką sistema turi daryti, kad pasiektų tuos tikslus. Įvykdymo detalizavimas turi atspindėti sąlygas, kuriose sistema veiks, o taip pat organizacinius suvaržymus ir reikalinga vartotojų kvalifikacija. Šios stadijos projektavimo procese galima išskirti 2 žmogiškojo veiksnio veiklos sritis. Tai būtent- nustatyti sistemos vartotojus ir apibrėžti vartotojų poreikius. Dažnai darbinė sistema yra projektuojama tam, kad patobulinti jau egzistuojančią. Šiuo atveju būtina atlikti egzistuojančios sistemos analizę. Analizės duomenys yra naudojami sekančiose sistemos projektavimo stadijose. 2) šioje stadijoje pagr veikla yra keičiamų ir tobulinamų sistemos f-jų nustatymas ir sistemos ribų apibrėžimas. T.y. kokioje didesnėje sistemoje ši nauja sistema veiks ir iki kokio smulkumo ji bus nagrinėjama. 3) pagr projektavimas. Pagr žmogiškojo veiksnio veikla šioje stadijoje būtų tokia: 1. f-jų priskyrimas žmonėms, mašinoms ar programinei įrangai. 2. vartojimo instrukcijų pateikimas. 3. užduoties analizė ir aprašymas. 4. veiklos projektavimas. Numatytos pakeisti f-jos turi būti priskirtos žmonėms arba fiziniams komponentams (mašinoms). Nustatoma ar žmogaus atliekamos f-jos ar mašinos turės pirmenybę. Yra nustatyta, kad žm dėl savo sugebėjimų geriau nujaučia netikėtus aplinkos pasikeitimus, gedimo priežastis, gali padaryti visai naujus sprendimus. Mašinos yra geresnės saugoti ir apdoroti jau duotą informaciją, atlikti užprogramuotus veiksmus, panaudoti nustatytą fizinę jėgą. Kartais tam tikrų f-jų priskyrimą nulemia ir darbo atlikimo kaina.yra žiūrimas kas pigiau gali atlikti tam tikras f-jas. Tačiau tai neturi būti pagr f-jų priskyrimo veiksnys. F-jų priskyrimą turi nulemti žmogiškojo prado vaidmuo. 4) vidinio ryšio projektavimas. Šioje stadijoje nagrinėjama darbinės sistemos vidinis sąryšis, t.y darbas, aplinka, kontrolė, kompiuterinis dialogas. Taip pat yra nagrinėjama darbo vietos projektavimo reikalavimai, įvertinami bandymų, testų rezultatai. 5) įrangos, medžiagų naudojimo projektavimas. Sudaromos ir patvirtinamos instrukcijos, mokymo instrukcijos, parenkama įranga numatomos naudojimo medžiagos. Numatoma viskas, kad vartotojas galėtų įvykdyti sistemos reikalavimus. 6) bandymai ir įvertinimas,. Įvertinimas- sukurtas sistemos išbandymas ar ji atitinka jai iškeltus reikalavimus ir yra patikima. Labai svarbus yra ne tik sistemos kaip produkto įvertinimas, bet ir žmogiškojo veiksnio įvertinimas.

3.5. Darbo vietos projektavimas. Darbo vieta turi tenkinti konkrečios gamybos sąlygas. Darbo vietos matmenys turi atitikti įrenginių konstrukcines ir technologines savybes apidirbamoms medžiagoms, aptarnavimo sistemai ir keliamiems darbo saugos ir higienos reikalavimams. Automatizuojant gamybą, diegiant inovacijas mažėja sunkaus fizinio darbo apimtys. Tačiau darbo vietų įrengimui keliami papildomi reikalavimai. Būtina atsižvelgti į ergonomines darbuotojų galimybes. Pagerinus darbo vietas, padarius jas optimaliomis, sumažėja taikomos lengvatos darbuotojams, profesiniai susirgimai. Ergonominiu aspektu, darbo vieta- zona, kurioje reikalingos techninės priemonės ir kuriomis darbuotojas atlieka darbą ar atskirą darbo operaciją. Darbo vietos organizavimas- tai priemonių sistema, kuri numato darbo vietos aprūpinimą įrengimais, įrankiais, bei jų išdėstymą tam tikra tvarka. Darbo vietose gali būti automatizuotos, mechanizuotos ir paprastos (rankomis atliekami darbai). Projektuojant arbo vietas laikomasi tokių reikalavimų (sąlygų): 1. turi būti pakankamo išmatavimo darbinė erdvė tarp įrengimų, žmonių. Turi būti pakankamas tarp žmonių fizinis ryšys. 2. turi būti saugūs ir pakankami judėjimo takai dirbantiesiems. 3. turi būti pakankamas ir natūralus apšvietimas. Svarbus veiksnys, organizuojant vietas darbui, yra efektyvus matymo laukas. Horizontalioje plokštumoje jo kampas nuo 200 iki 400, o vertikalėje 30%.

3.6. Žmogiškojo veiksnio pripažinimas. Galima teigti, kad žm veiksnys atsirado kai pirmą kartą žmonės pradėjo tobulinti savo darbo įrankius. Tikrąjį žm veiksnio atsiradimą reiktų laikyti 18a. Pabaigą ir 19a. Pradžią (techninė revoliucija). Šiuo metu buvo pradėta ttyrinėti darbininkų uždavinių įvykdymas ir nuovargis atsižvelgiant į darbo veiksnius ir įrangą. Tačiau įrangos ir veiksnių pritaikymo žmonėms idėja nebuvo panaudoti. Buvo padaroma įv darbo vietų analizė. Šių tyrimų rezultatas pastebimas ir šiomis dienomis. Antro pasaulinio karo metais, pagr dėmesys buvo skiriamas įv testams, kurių pagalba buvo parenkami tinkami žmonės tam tikriems darbams atlikti, kuriamos darbuotojų mokymo programos. Tapo aišku, kad atlikus net ir geriausią darbuotojų atranką bei apmokėjimą, kompleksinės įrangos darbas viršijo darbuotojų sugebėjimus, taip privertė iš naujo pažiūrėti į įrangos pritaikymą žmogui. 1949m. Anglijoje buvo įkurta ergonomikos mokslinė asociacija, išleista pirma knyga apie žmogiškąjį veiksnį. Po to, keleto metų laikotarpiu buvo organizuojami pranešimai, kuriamos laboratorijos šia tema. 1957m. Svarbus tuo, kad pradėtas leisti žurnalas “ERGONOMIKA”. 1959m. Buvo įkurta tarptautinė ergonomikos asociacija. 1960-80 periodą galima pavadinti žmonių veiksnio greito augimo laikotarpiu, nes prasidėjus kosminiams skrydžiams žm veiksnys tapo svarbia dalimi įv kosminių programų. Ergonomikos grupių galima buvo rasti įv kompanijose (farmacijos, kompiuterių ir t.t. ) taip pat buvo suprasta žm veiksnio svarba darbo vietų kūrime. Tačiau nepaisant to, visuomenei ergonomikos sąvoka dar nebuvo žinoma. 1980-90m. Periode kompiuterinės įrangos, dizaino ergonomika, kompiuterinių darbo vietų pritaikymas žmogui iškėlė žm veiksnį į naują lygį. Įv naujų valdymo lygių ir kontrolės taikymą negalima buvo atskirti nuo žmogaus sugebėjimų. Šiuo periodu pasaulyje įvyko daug avarijų kurios nusinešė daug gyvybių. Atlikti tyrimai visų avarijų parodė, kad nepakankamas dėmesys žmogaus veiksniui turėjo didelę įtaką. Į ateitį galima teikti, kad žm veiksnio svarba didės darbo vietų ir naujų technologijų kūrime.

4.1. Degimo sistemos ir procesai. Degimu vadiname sudėtingą fizinį cheminį procesą, kurio metu vyksta greita medž oksidacija ir išsiskiria šiluma. Degimo procese oksidatorius yra deguonis. Tačiau degimas gali vykti chloro, bromo ir kitų oksidatorių terpėje. Degimo procesui reikalinga degi medžiaga, oksidatorius ir uždegimo šaltinis. Jeigu vieno iš jų nebus, degimo proceso nebus. Degimo metu kietos arba skystos degios medžiagos pereina į dujinę būseną, su deguonimi pasiekdama tam tikrą koncentraciją. Ore yra apie 21% O2. Kai O2 koncentracija ore sumažėja iki 14%, degimas užgęsta. Uždegimo šaltinis- tai bet kuris kūnas, turintis temperatūros ir šilumos atsargų, kurios pakanka degios sistemos tam tikram tūriui įkaitinti, kad įvyktų degimas. Uždegimo šaltiniai gali būti šilumos (liepsna, kibirkštis) arba šilumos pasireiškimas kita energija: chemine (egzotermine reakcija), mechanine (trintis, smūgis), elektrine ir kt. Degimas gali būti homogeninis ir heterogeninis. Homogeniškai degant degioji medžiaga ir oras yra susimaišę, ir dega tik dujinės medžiagos. Heterogeniškai degant reakcija vyksta tarp skirtingos agregatinės būsenos medžiagų: kietos ir dujų, skystos ir dujų. Degi medžiaga ir oras nesusimaišę. Degimo procesai. Oksidacijos reakcijos proceso greitėjimas ir perėjimas į degimą vadinamas savaiminiu užsiliepsnojimu. Užsiliepsnojimas gali būti šiluminis ir grandininis. Pirmuoju atveju vykstant cheminei reakcijai medžiaga savaime užsiliepsnoja, kai šilumos išsiskyrimo greitis degimo sistemoje didesnis už šilumos išsisklaidymo greitį į aplinką. Esant grandininiam savaiminiam užsiliepsnojimui reakcijos greitėjimo priežastis yra ta, kad grandinių išsišakojimo greitis didesnis už jų nutrūkimo greitį.
Savaiminis užsidegimas. Kai kurios medžiagos, daugiausia organinės kilmės, užsiliepsnoja esant atmosferos slėgiui ir tam tikrai t-rai. Tai durpės, pjuvenos, kai kurių rūšių anglis, tepaluoti skudurai ir kitos medžiagos. Šios medžiagos turi daug porų, dėl to jų oksidacijos paviršius yra didelis. Jei nesilaikoma sandėliavimo taisyklių (bloga patalpų ventiliacija, sandėliuojama krūvose), jose prasideda fiziniai-cheminiai arba biocheminiai procesai, dėl kurių išsiskiria šiluma ir medžiaga savaime įkaista. Jeigu išsiskirianti šiluma neišsisklaido į aplinką, o kaupiasi, tai oksidacijos reakcija labai pagreitėja ir medžiaga savaime užsidega. Medžiagos, kurių savaiminio užsiliepsnojimo t-ra žemesnė kaip 50oC, vadinamos savaime užsidegančiomis. Kuo žemesnė medžiagos užsidegimo t-ra, tuo medžiaga pavojingesnė. Savaime užsidegančios medž: 1)savaime užsidegančios dėl sąveikos su oru. Šiai grupei priskiriame anglis, durpes, augalines medž.; 2)sukeliančios degimą dėl vandens poveikio. Tai būtų negesintos kalkės, kalcio karbidas, kalis, natris ir t.t.; 3)savaime užsidegančios jungiantis vienai su kt.
Užsiliepsnojimas. Medžiagos užsiliepsnojimas- tai degimo procesas, kai nedidelė dalis degios medžiagos tūrio šildoma uždegimo šaltiniu iki savaiminio užsiliepsnojimo t-ros, o kita dalis yra šalta. Kai degios medžiagos nedidelė dalis užsiliepsnoja, šiluma nuo įkaitusio degimo produkto plis į dar neužsiliepsnojusios dalies pusę. Fizikinė užsiliepsnojimo proceso esmė ta pati, kaip ir savaiminio užsiliepsnojimo. Pagrindinis skirtumas tai, kad užsiliepsnojimo procesas erdvės atžvilgiu yra degiosios medžiagos riboto tūrio, tuo tarpu savaiminio užsiliepsnojimo procesas apima visą medžiagos tūrį. Užsiliepsnojimo temp. paprastai truputį aukštesnė už savaiminio užsiliepsnojimo temp-ą. Tai priklauso nuo užsiliepsnojimo šaltinio dydžio ir jo veikimo laiko. Atmetus šių veiksnių įtaką, užsiliepsnojimo t-ra yra lygi savaiminio užsiliepsnojimo t-rai.
Sprogimas. Sprogimas- tai trumpalaikis, spartus medžiagos degimo ar skilimo procesas, kurio metu išsiskiria labai daug įkaitusių ir išsiplečiančių dujų ar garų, kurie didelio slėgio smūgio banga veikia aplinką. Degiųjų dujų, garų ir oro mišiniai greitai sprogsta tik esant tam tikroms koncentracijoms. Mažiausia degiųjų dujų ar garų koncentracija ore, kai mišinys dar gali užsiliepsnoti ir sprogti, vadinama žemutine ribine koncentracija. Degiųjų dujų ir garų koncentracija, kurią viršijus sprogimas neįvyksta, vadinama aukštutine ribine koncentracija. Kuo didesnis ribinių koncentracijų diapazonas, tuo degioji medžiaga sprogesnė.

4.2. Gamybinių procesų priešgaisrinė klasifikacija. Pagal gamybinį pobūdį, naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų degimo bei sprogimo savybes visi gamybos procesai skirstomi į 5 kategorijas: A, B, C, D, E.
Pastatai ir patalpos, kuriuose vyksta A ir B kategorijos gamybos procesai- sprogūs ir pavojingi gaisro atžvilgiu, C- pavojingi gaisrui.
A kategorija- degiosios dujos ir lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, kurių garų pliūpsnio t-ra yra iki 28oC. Plūpsnio temp yra pati žemiausia degiosios medž temp, kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos, kurie uždega pliūpsniu reaktoriaus degimo šaltinį. Kai yra naudojamos medž, kurios sprogsta ir dega sąveikoje su vandeniu, deguonis arba viena su kt. Šiai kategorijai priskiriami benzino apdirbimo cechai, degiųjų dujų balionų sandėliai, degių skysčių sandėliai.
B kategorija: kai naudojamos degios dulkės arba pluoštas, lengvai užsiliepsnojantys skysčiai, kurių garų pliūpsnio t-ra yra aukštesnė kaip 28oC, o taip pat degieji skysčiai, įkaitinti iki pliūpsnio ir aukštesnės t-ros, degieji skysčiai, kurie avarijos atveju gali sudaryli sprogius aerozolius (skysto kuro sandėliai, medienos gamybos cechai, degių skysčių sandėliai);
C kategorija: degieji ir sunkiai degūs skysčiai, degiosios ir sunkiai degios kietosios medžiagos, kurios sąveikaudamos su vandeniu, oro deguonimi arba viena su kita gali tiktai degti (stalių cechai, kietų degių medž sandėliai);
D kategorija: karštos, įkaitintos ir išlydytos nedegiosios medžiagos, nes jas apdorojant spinduliuoja šiluma, susidaro kibirkštys ir liepsna; kietos, skystos ir dujinės medžiagos, kurios deginamos ir utilizuojamos kaip kuras (suvirinimo patalpos, metalo terminio apdorojimo cechai, katilinės ir kt);
E kategorija: nedegiosios medžiagos, apdorojamos šaltai (mechaniniai cechai, kompresorinės, gelžbetonio cechai ir t.t.).
Remiantis šia klasifikacija nustatomi bendrieji priešgaisrinės saugos reikalavimai kiekvienai gamybos proceso kategorijai.

4.3. Statybinių medžiagų ir konstrukcijų degumas. Statybinės medžiagos ir konstrukcijos skirtingai reaguoja į liepsnos veikimą: vienos greitai sudega, kitos ilgam išlaiko laikomąją galią. Dėl to visos statybinės medž. ir konstrukcijos atsižvelgiant į jų degumą, skirstomos į tris grupes: a) nedegios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje t-roje arba ugnyje normaliomis atmosferos ir oro sąlygomis neužsiliepsnoja, nedega, nerusena ir neanglėja. Tai visos gamtinės ir dirbtinės neorganinės medžiagos: akmenys, plytos, metalai; b) sunkiai degios medžiagos ir konstrukcijos aukštoje t-roje arba ugnyje užsiliepsnoja, rusena arba anglėja ir dega arba rusena veikiant ugnies šaltiniui, o pašalinus ugnies šaltinį degimas ir rusenimas baigiasi. Šių medžiagų ir konstrukcijų sudėtyje yra nedegių ir degiųjų medžiagų (asfaltbetonis, pjuvenų betonas ir kt); c) degiosios medžiagos ir konstrukcijos ugnyje dega ir rusena net ir tada, kai pašalinamas ugnies šaltinis. Tai visos organinės medžiagos: mediena, ruberoidas, durpių plokštės ir t.t.

4.4. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra jų sugebėjimas gaisro metu neprarasti ugnies atitvarinių bei laikomosios galios savybių. Ugnies atitvarinių savybių praradimas- tai konstrukcijos įkaitinimas iki tokios t-ros, kurią viršijus gali užsiliepsnoti daiktai, esantys gretimose patalpose arba atsirasti plyšiai, pro kuriuos gali prasiskverbti liepsna.
Laikomosios galios praradimas- tai statybinių konstrukcijų griuvimas. Laikomosios galios praradimas, ypač sudėtingų statinių- tai deformacijų atsiradimas konstrukcijose (tiltuose), kurių dydis neleidžia toliau eksploatuoti statinio. Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai apibūdinamas atsparumo ugniai riba. Tai laikas, kuriam praėjus konstrukcija praranda atitvarinę arba laikomąją galią ir matuojama valandomis nuo gaisro arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios, iki konstrukcijoje atsiras vienas iš šių požymių: plyšiai arba skylės, pro kurias gali prasiskverbti degimo produktai arba liepsna; konstrukcija suiro arba deformavosi; gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės t-ra vidutiniškai pakilo daugiau kaip 140oC.
Pagr. veiksnys gaisro metu ardantis konstrukcijas yra aukšta t-ra. T-ra, kurioje konstrukcija pasiekia atsparumo ugniai ribą, vadiname kritine t-ra tkr. Visi pastatai ir statiniai skirstomi pagal atsparumo ugniai laipsnius į 8 grupes. Pastatų ir statinių atsparumo ugniai laipsnį nusako šių konstrukcijų medžiagų degumo grupė ir jų dalių atsparumo ugniai riba. Statybinių medžiagų ir konstrukcijų atsparumas ugniai didinamas įv. būdais: degios medžiagos prisotinamos nedegiųjų medžiagų arba padengiamos nedegiomis medžiagomis ir kt.

4.5. Žmonių evakuacija iš pastatų. Priverstinės evakuacijos pagr. ypatumas tas, kad kilus gaisrui jau pradinėje jo stadijoje žmogui gresia pavojus. Degančios medž. ir konstr. išskiria šilumą ir nuodingas medž., kurios pavojingos sveikatai. Dėl to evakuacijos procesas turi būti saugus ir baigtis per norminį laiką. Dėl gresiančio pavojaus žmonių judėjimas prasideda vienu metu ir ta pačia kryptimi- išėjimo link. Praėjimuose taip pat susidaro tam tikro tankio žmonių srautai. Didėjant srauto tankiui, žmonių judėjimo greitis mažėja.
Evakuacijos proceso efektyvumo rodiklis- tai laikas, per kurį žm gali išeiti iš atskirų patalpų ir viso pastato.
Evakuacijos procesas iš pastatų apibūdinamas parametrais: tankiu D, žmonių srauto judėjimo greičiu v, evakuacinio kelio (išėjimo) laidumu Q ir judėjimo intensyvumu q. Evakuacinio kelio ilgis l ir plotis b. Žmonių srauto judėjimo greitis priklauso nuo jo tankio ir evakuacinio kelio rūšies. Judėjimo greitis mažėja didėjant srauto tankiui. Žm srauto judėjimo intensyvumas q, kuris lygus: q D*v.
Visi evakuaciniai keliai ir išėjimai turi garantuoti saugią ir patogią žm evakuaciją iš pastatų. Evakuaciniai išėjimai- tai durų angos, per kurias galime išeiti į sekančias patalpas: 1)iš pirmo aukšto patalpos į lauką tiesiog arba per koridorius; 2)iš bet kuriame aukšte esančios patalpos į koridorių arba tiesiog į laiptinę; 3)iš bet kurios patalpos tame pačiame aukšte į gretimą patalpą.
Pastatuose turi būti ne mažiau kaip 2 evakuaciniai išėjimai. Nedideliuose pastatuose žmonės gali saugiai evakuotis per vieną laiptinę, tačiau turi būti įrengiamas antras evakuacinis išėjimas per išorines priešgaisrines kopėčias.
Evakuaciniams keliams priskiriami koridoriai, vestibiuliai, holai, kurie veda į evakuacinius išėjimus. Liftai, eskalatoriai ir kt nepriskiriami evakuaciniams keliams.
Evakuacijos procesas skirstomas į 3 etapus: 1)kai žm juda nuo labiausiai nutolusio patalpos taško iki evakuacinio išėjimo: cechai, dirbtuvės, auditorijos, klasės, žiūrovų salės ir pan; 2)kai žm juda nuo evakuacinio išėjimo iš patalpos iki išorinio evakuacinio (lauko durų). Čia judėjimas vyksta koridoriais, laiptinėmis, vestibiuliais, holais ir t.t; 3)kai žm judėjimas vyksta nuo pastato išorinio išėjimo iki nepavojingos zonos.
Evakuacijos metu susidaro atitinkami žm srautai: vienaeilis, pirminis ir kompresinis. Vienaeiliai srautai formuojasi eilėse tarp kėdžių. Po to vienaeiliai srautai jungdamiesi sudaro pirminius srautus, o šie jungdamiesi- kompresinius srautus.
Evakuacijos laikas yra normuojamas. Iš pirmo ir antro ugniai atsparumo pastatų tas laikas turi būti ne ilgesnis kaip 6 min, trečio ketvirto- 4 min, penkto- ne ilgesnis kaip 3 min.
Evakuacijos keliuose turi būti avarinis ir signalinis apšvietimai. Evakuacijos keliuose draudžiama kažką sandėliuoti ir naudoti tą plotą gamybai. Pagr reikalavimai- visos durys ar vartai turi atsidaryti ta kryptimi, kuria vyksta evakuacija.

4.6. Gaisrų gesinimo medžiagos ir būdai. Gaisrų gesinimo būdai yra fizinis ir cheminis. Fizinis gesinimo būdas- tai degiųjų medž paviršiaus atšaldymas gesinimo medž: vandeniu, kietos anglies dioksidu. Skiriami šie fiziniai gesinimo būdai: -degiosios medž išsklaidymas ir ataušinimas; -gaisro židinio izoliavimas nedegiomis medž; -liepsnos izoliavimas sprogdinant; -patalpų angų izoliavimas nuo šviežio oro.
Cheminis gesinimo būdas- degimo slopinimas ir sustabdymas, tiekiant chemines gesinimo medž. Gaisro gesinimui yra naudojamos medž, kurios nekenksmingos žm organizmui, kurių nedidelis kiekis tų medž efektyviai gesina gaisrą ir nesudėtinga jas paruošti gesinimui.
Daugiausiai naudojamas gaisrui gesinti yra vanduo (didelis šilumos imlumas). Kartais dedama spec. priedų, padedančių geriau sudrėkinti degantį paviršių. Gesinant vandens garais, deganti medžiaga sudrėkinama ir sumažėja deguonies koncentracija degimo zonoje. Vandeniu draudžiama gesinti degančius elektrinius įrengimus ir medž kaip karbidas, kalkės, kurios reaguodamos su vandeniu išskiria deguonį. Suslėgtu oru gesinami degūs skysčiai. Inertinės dujos naudojamos gesinimui tais atvejais, kai negalima gesinti vandeniu, nes gali įvykti sprogimas, arba pasklisti liepsna, arba kai vanduo gali sugadinti aparatūrą ir unikalias vertybes (bibliotekas). Anglies dioksidas yra elektrai nelaidus, dėl to juo gesinami degantys elektros įrengimai. Anglies dioksidu ir azotu gesinami degantys skysčiai ir dujos nedidelėse patalpose. Blogai jie gesina rusenančias medžiagas. Kietomis (smėlis, smulkus dirvožemis ir pan) gesinimo medžiagomis gesinama gaisro pradžioje. Sprogstamosiomis medžiagomis gesinami dujų ir dujų-naftos atvirų fontanų gaisrai. Naudojami trotilas arba amonitai.

4.7. Pirminės gaisro gesinimo priemonės. Jomis gesinami gaisrai vos tik jiems kilus, kai gaisro židinys dar neišplitęs. Šios priemonės yra kilnojamosios ir stacionarinės. Kilnojamosiomis priemonėmis kilusį gaisrą likviduoja dirbantieji. Tai gesintuvai, vidiniai gaisriniai vandens čiaupai su gaisrinėms rankovėmis ir švirkštais, statinės su vandeniu, dėžės su smėliu, nedegūs audiniai. Įrengiami stendai su gesinimo įrankiais: kibirais, kabliais, kastuvais, kirviais, kirstuvais ir kt. Kietoms medžiagoms ir degiesiems skysčiams, ypač naftos produktams gesinti naudojami cheminiai putų gesintuvai. Gesintuvas veikia 1min. ir sudaro apie 90 l putų. Dujų gesintuvais gesinami automobiliai, elektros įrengimai ir aparatūra, bibliotekos, muziejai, paveikslų galerijos. Daugiausia naudojami anglies dioksido dujų gesintuvai- rankiniai (00- 2) ir vežiojami (AG- 80). Milteliniais gesintuvais (C) gesinami gaisrai, kurių negalima gesinti putų ir dujų gesintuvais, t.y. degančio kalio, natrio ir kitų šarminių metalų.

4.8. Priešgaisrinė signalizacija ir ryšiai. Gaisro signalizacijos ir ryšių paskirtis dvejopa: 1) apsaugos gaisro signalizacija praneša apie kilusį gaisrą ir jo vietą gaisrinės saugos tarnyboms (įmonės, miesto). Tam reikalui naudojama automatinė ar rankinio valdymo gaisro signalizacija, taip pat radijo telefono ryšys; 2) dispečerinis ryšys naudojamas operatyviai vadovauti ugniagesių daliniams ir bendradarbiauti su miesto tarnybomis. Naudojamos telefono ir radijo ryšio priemonės; 3) operatyvinis radijo ryšys naudojamas gaisro vietoje norint tiesiogiai vadovauti ugniagesių daliniams. Tai nešiojamosios radijo ryšio priemonės ir specialūs ryšio automobiliai. Gamybiniuose pastatuose ir gyvenamųjų patalpų koridoriuose, laiptinėse įrengiami rankiniai gaisro signalizatoriai. Dideliuose gamybiniuose pastatuose (>500m2), rekomenduojama įrengti elektrines gaisro signalizacijos sistemas. Automatinės gaisro signalizacijos yra 3 tipų: šilumos, dūmų, ultragarso ir kombinuotosios. Be to, automatiniai gaisro signalizatoriai skirstomi į maksimalius, diferencinius ir maksimalius diferencinius. Paskutiniu metu pradėti naudoti ultragarso signalizatoriai. Jie atlieka apsaugos ir gaisrines funkcijas. Statybvietėje būtina įrengti garso signalizaciją pavojui skelbti. Prie įrenginio reikia pakabinti užrašą "Gaisro signalas”.

erg egzas

Gamybinės aplinkos metereologinės sąlygų, įtaka žmogui, higieninis normavimas. Mikroklimatą(gamybos aplinkos metereologines sąlygas) sudaro: 1)šiluminis spinduliavimas;2)temperatūra;3)santykinė oro drėgmė;4)oro judėjimo greitis;5)slėgis.Visi šie metereologinių sąlygų parametrai yra svarbūs darbingumui,žmogaus šilumos apykaitai, organizmo šiluminei pusiausvyrai.

Darbo patalpų temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 28OC, nes aukštesnėje temperatūroje sutrinka žmogaus organizmo termoreguliacijos procesai.Termoreguliacija-organizmo sugebėjimas išlaikyti pastovią kūno temperatūrą,keičiantis mikroklimato parametrams ir darbo sunkumui.

Karštame ore žmogaus organizmas perkaista, sutrinka medžiagų apykaitos procesas,sulėtėja reakcija,padidėja traumų pavojus.Esant oro temperatūrai aukštesnei nei 35OC, rganizmo šilumos atidavimas konvekcijos būdu sutrinka. Žmogus pradeda intensyviai prakaituoti ir garuodama drėgmė atvėsina organizmą,tačiau su prakaitu prarandama daug druskų ir vitaminų,kas pablogina žmogaus savijautą.Taip pat perkaitusį žmogų gali ištikti šiluminiai smūgiai,prasidėti traukuliai.

Tokiose gamybinėse patalpose kaip kalvės, katilinės,įvairios kaitinimo krosnys daug šiluminės energijos išsiskiria šiluminio spinduliavimo būdu.Šiluminio spinduliavimo intensyvumas matuojamas W/m2.Jis priklauso nuo spinduliavimo trukmės ir šiluminio srauto energijos. Šiluminio spinduliavimo intensyvumas didesnis kaip 700 W/m2 yra kenksmingas ir neleidžiamas darbo vietose. Intensyvumą galima išmatuoti aktinometru.
Esant žemai temperatūrai,sulėtėja kraujo apytaka,rankų ir kojų judrumas,žmogaus organizmas gali peršalti.Dirbant lengvą fizinį darbą,geriausia savijauta,kai oro temperatūra 16-20OC,o sunkų fizinį darbą 10-15OC. Tačiau tai priklauso nuo oro judėjimo (cirkuliacijos) greičio ir patalpų drėgmės,nes mikroklimatų parametrų poveikis žmogaus organizmui tarpusavyje yra priklausomas.Pvz. aukštos temperatūros žalinga įtaka darbingumui padidėja esant didelei oro drėgmei ir oro judėjimo greičiui.Todėl yra įvertinti subjektyviniai temperatūros rodikliai, kurie apibūdina temperatūsos,santykinės drėgmės ir oro judėjimo greičio vienalaikį poveikį žmogaus organizmui.
Efektyvi temperatūra-tokia temperatūra, kurią žmogus jaučia,esant tam tikrai santykinei oro drėgmei be jokio oro judėjimo.
Ekvivalentiškai efektyvi temperatūra-tokia temperatūra,kurią žmogus jaučia esant tam tikrai santykinei drėgmei,judant orui įvairiu greičiu.
Oro drėgmę darbo vietose charakterizuoja santykinė oro drėgmė ir išreiškiama santykiu: R
=Dabs/Dmax *100%.Dabs-drėgmės kiekis ore prie esamos T. Dmax-maksimalus drėgmės kiekis,kuris gali išsilaikyti ore.Santykinė oro drėgmė parodo vandens garų svorio santykį procentais duotame oro tūryje su max prisotinto oro vandens garų svoriu atitinkamoje temperatūroje.Matuojama psichrometrais,higrometrais,higrografais.
Oro cirkuliacija.Oro judėjimą patalpose gali sukelti natūralios konvekcinės srovės arba mechaninė ventiliacija.Žmogaus organizmas pradeda jausti oro judėjimą,kurio greitis 0,15 m/s.Palankiausias oro judėjimo greitis 0,1-0,2 m/s.Oro judėjimo greitis-anemometras.
Slėgis-barometras.Normalus slėgis-101325 Pa.Dideli oro slėgio kitimai žmogui sukelia įvairius patologinius organizmo pakitimus (silpnumą,galvos svaigimą, pykinimą).
Higienos normose yra nurodyti leistini ir optimalūs meteorologinių sąlygų parametrų dydžiai:temperatūra,santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio.Leistini dydžiai yra privalomi,o optimalūs-rekomenduotini. Normos yra skirtingos,atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą.
Išskiriamas šiltasis ir šaltasis metų laikai. Šiltasis,kurio vidutinė temperatūra 10OC, šaltasis ir pereinamasis
<10OC.
Pagal darbo sunkumą nustatomos normos lengvam,vidutinio sunkumo ir sunkiam darbui.Šios normos skirtingos ir patalpoms, pasižyminčioms dideliu šilumos spinduliavimu.

Gamybinės aplinkos metereologinių sąlygų normavimas.Lengvas fizinis-Ia kategorijos darbas,tai toks darbas,kurį dirbant žmogaus energijos sąnaudos sudaro iki 500 kJ/h, o Ib žmogaus energijos sąnaudos 500÷630 kJ/h. Vidutinio sunkumo fizinis IIa kategorijos darbas,tai toks darbas,kurį dirbant žmogaus energijos sąnaudos sudaro nuo 630 iki 840 kJ/h,o IIb žmogaus energijos sąnaudos nuo 840 iki 1040 kJ/h. Sunkaus fizinio darbo žmogaus energijos sąnaudos sudaro virš 1040 kJ/h.

Techninės ir organizacinės priemonės gamybinės aplinkos metereologinėms sąlygoms gerinti.Gamybinės aplinkos oro sąlygos gali būti gerinamos bendromis ir individualiomis priemonėmis:įrengtas patalpų vėdinimas(paduodamoji ir ištraukiamoji ventiliacija)-žalingos medžiagos,garai pašalinami kartu su oru. Kaloriferiai,kondicionieriai(pašildo orą iki reikiamos temperatūros ir drėgmės),patalpos sandarinamos,kad nebūtų skersvėjų,oras tiekiamas atitinkamu greičiu,sumažinti šiluminį spinduliavimą įrengus šiluminę izoliaciją,mechanizuoti atskiras darbo operacijas,panaudoti spec rūbus, darbuotojams sudaryti geras darbo,poilsio ir higienines sąlygas.

Gamybinės dulkės,jų savvbės,higieninis normavimas.Daug dulkių išsiskiria,nes technologinis procesas nėra tobulas,blogai hermetizuoti technologiniai įrenginiai,trūksta vietinių nusiurbėjų,valymo įrenginių ir bendros ventiliacijos.Bet kokios dulkės kenkia darbuotojų sveikatai.Kartu su dulkėmis juda įvairios bakterijos ir gaisrą bei sprogimą sukeliančios medžiagos.
Dulkės pagal kilmę skirstomos:1)organinės kilmės:augalinės kilmės(medienos,medvilnės) ir gyvulinės kilmės(vilnų,plaukų.); 2)neorgan kilmės-metalo ir mineralinės;3)mišrios dulkės-pirmos ir antros grupių mišinys.
Pagal dispersiškumą dulkės skirstomos: 1)smulkiadispersės iki 10 mkm.Tai atmosferos dulkės.Smulkiadispersės dulkės vadinamos aerozoliais,jos nenusėda patalpų ore; 2)vidutinio ir stambaus dispersiškumo.
>10 mkm.Jos nusėda ant paviršių ir vadinamos aerogeliais.Labai svarbi dulkių savybė-įsimagnetinimas.Nemetalinės-teigiamai, metalinės-neigiamai.
Pagal kenksmingumą dulkės skirstomos: 1)inertinės(suodžiai, jos agresyvios); 2)nuodingos(sieros).
Dulkių dalelės,kurios gali oksiduotis ore, sudaro su oru ar kitomis medžiagos sprogius mišinius.Jei žemutinė ribinė dalelių koncentracija <65 g/m3,gali kilti sprogimas, jei >65 g/m3-gaisras. Žemutinė ribinė koncentracija-mažiausias degios medžiagos kiekis,kuris su oru sudaro sprogų mišinį.
Pavojingiausios-didelės dispersijos organinės ar mineralinės kilmės dulkės,nes jos lengvai oksiduojasi.
Kvėpuojant dulkėmis susergama silikoze. Aštrios dulkės pažeidžia akis.Dulkės turi įtaką bronchų ir plaučių ligoms.
Vienas iš pagrindinių ir higieniškai pagrįstų metodų oro užterštumui darbo zonoje nustatyti yra svorinis metodas.Užterštas oras aspiratoriaus pagalba siurbiamas pro žinomo svorio popierinį filtrą ir išmatuojamas siurbiamo oro tūris.Oro pavyzdys imamas darbuotojo kvėpavimo lygyje.Po to filtras džiovinamas ir vėl sveriamas.Dulkių svorinę koncentraciją apskaičiuojame pagal formulę. Kenksmingas medžiagų kiekis darbo zonoje neturi viršyti ribinių leistinų koncentracijų. Dulkių koncentracijas nustato higienos normos.
Efektyviausias dulkėtumo mažinimas darbo zonoje tai dulkių surinkimas jų susidarymo židinyje.Tam būtina mechanizuoti darbo procesą,hermetizuoti darbo vietas, naudoti vietinius dulkių siurbtuvus,vėdinimo sistemas.Darbo drabužiai,kvėpavimo organų apsauga(respiratoriai) ir apsauginiai akiniai yra papildomos apsauginės priemonės. Ištraukiamoji vėdinimo sistema išmesdama dulkes kartu su oru į aplinką, teršia atmosferą. Dėl to dulkių surinkimui naudojami įrenginiai,valantys orą sausu ir drėgnu būdu. Taikomas dviejų laipsnių valymas:grubus ir smulkus.Svarbiausi oro valymo nuo dulkių įrenginių veikimo principai yra tokie: 1)gravitacinis.dulkės sėsdinamos iš lėtai judančio oro srauto,veikiant sunkio jėgai.Tam įrengiamos didelių išmatavimų kameros, kuriose oro judėjimo greitis sumažėja iki 0,02-0,01 m/s.Tokios kameros įrengiamos metalinių ir mineralinių dulkių sėsdinimui; 2)inercinis.inercijos jėgos atskiria dulkes iš oro srauto,pakitus jo judėjimo krypčiai.Tokiu principu veikia sauso tipo dulkių gaudytuvai-ciklonai(valymo efektyvumas-75-90%), šlapio tipo dulkių gaudytuvai-skruberiai, Venturio tūtos,rotoklanai(valymo efektyvumas-86-95%); 3)filtravimo.dulkėtas oras filtruojamas per audinį, vandens, tepalo, žvyro sluoksnį bei keramiką arba akytą plastmasę.Filtrai taikomi smulkiam valymui (valymo efektyvumas iki 98%); 4)elektrinis. dulkėms suteikiama elektros krūvis(elektrinio lauko įtampa 30-100 kV).Dulkės įsielektrina ir nusėda ant korpuso sienelių(valymo efektyvumas iki 98%).Esant didelei dulkių koncentracijai ir įvairiam dulkių dispersiškumui,taikomi dviejų laipsnių valymo įrenginiai.Pradžioje sėsdinimo kameros ar ciklonai surenka stambiadisperses dulkes(grubus valymas),po to filtrai ir elektros filtrai surenka smulkiadisperses dulkes (smulkus valymas).Jeigu dulkių dalelės mažesnės kaip 25μm,ciklonuose papildomai naudojamas vanduo.

Triukšmas, priemonės triukšmui mažinti, higieninis normavimas. Fizikiniu požiūriu triukšmą galima apibūdinti kaip netvarkingas skirtingo dažnio ir stiprumo garsus. Fiziologiniu požiūriu tai būtų bet koks garsas, kuris trukdo normaliam žmogaus darbui ir poilsiui.
Garso bangos gali būti sužadinamos ir skleidžiamos tamprioje terpėje (dujose, ore,skysčiuose ir pan).Išvada-vakuume garsas nesklinda.Šias bangas sukelia virpantis kūnas,veikiamas periodinių jėgų.Veikiant šioms jėgoms,keičiasi slėgis toje terpėje. Vyksta terpės praretėjimai,sutankėjimai ir tai sukelia garso bangas.Šis slėgio pokytis terpėje vadinamas garso slėgiu.Garso greitis kiekvienoje terpėje yra skirtingas.Ore garso greitis yra 344 m/s,vandenyje 1500 m/s.
Žmogus gali girdėti nuo 16 iki 20 000Hz dažnio virpesius.Pastoviai didinant garso energiją,ausyse jaučiama ne garso jėga,o skausmas ausyse.Mažesnio dažnio garsai vadinami infragarsu,didesnio-ultragarsu. Girdimumas priklauso ne tik nuo dažnio,bet ir nuo garso slėgio.Mažiausias garso slėgis,kurį žmogus suvokia jau kaip garsą,vadinamas pradine girdimumo riba ir žymimas po,jis lygus 2*10-5 Pa.Praktikoje susiduriame su dideliu garso slėgio kitimo diapazonu nuo 2*10-5 Pa iki 2*102 Pa.
Tokiais dydžiais naudotis sudėtinga.Atsižvelgiant į tai,o taip pat,kad žmogaus ausis reaguoja ne į absoliutinį,bet į santykinį garso slėgio pasikeitimą,garsas išreiškiamas santykiniu dydžiu-garso slėgio lygiu L(decibelas (dB)).Garso slėgio lygis apskaičiuojamas pagal tokią formulę:L= 10lg p2/po= 20lg p/po; dB.L- garso slėgio lygis,dB;p-garso šaltinio slėgis,Pa;po-girdimumo riba,Pa.Garso slėgio lygį ir garso lygį galima išmatuoti prietaisu-triukšmomačiu.Triukšmo paskirstymas pagal garso slėgio lygį ir dažnį vadinamas triukšmo spektru.
Spektras gali būti linijinis arba diskretinis, štisinis,mišrus.Spektrai pagal plotį skirstomi į plačiajuosčius(plotis viršija vieną oktavą) ir siaurajuosčius.Pagal garso slėgio pakitimus
per laiko vienetą-į pastovius(leidžiami nežymūs pakitimai iki 5 dB) ir nepastovius(su pertraukomis).Nepastovus triukšmas gali būti nutrūkstantis ir impulsinis.Nutrūkstantis triukšmas yra toks, kurio lygis staigiai kinta,o pastovaus triukšmo lygio intervalų trukmė yra lygi ar daugiau negu 1s.Impulsinis triukšmas susideda iš vieno ar kelių garsinių signalų, kurių trukmė mažesnė negu 1s.Nepastovus triukšmas vertinamas pagal ekvivalentinį arba maksimalų garso lygį.Kartu su triukšmomačiu, triukšmo spektrui nustatyti naudojami filtrai.Analizuojant triukšmą, spektre išskiriama tam tikra dažnių juosta su ribomis f1÷f2 ir išreiškiama vidutiniu geometriniu dydžiu:fvid=Ö f1*f2;f1/f2=2.Dažnio juosta,kurios dažnių santykis f1/f2 vadinama oktava.Oktaviniai dažniai yra šie: 63, 125, 250, 500, 1000, 2000, 4000, 8000 Hz
Pagrindiniai triukšmo šaltiniai yra transporto priemonės,statybos mašinos bei mechanizmai, technologiniai įrenginiai(kompresoriai,betono maišyklės,elektriniai ir pneumatiniai instr., staklės,štampai,elektros varikliai ir t.t.).
Pagal kilmę(pagal virpesių sužadinimo priežastį) triukšmai būna mechaniniai, elektriniai,aerodinaminiai,hidrodinaminiai, smūginiai ir sprogimo impulsiniai. Mechaninių triukšmų šaltiniai yra virpantys veikiančių mechanizmų mazgai.Virpesiai atsiranda dėl judesio pokyčio, disbalanso, netikslaus pagaminimo ar judančių dalių dilimo.Elektrinių triukšmų šaltinis yra elektros įrenginių dalių mechaniniai virpesiai,atsirandantys dėl elektromagnetinių laukų pokyčio.Aerodinaminiai ir hidrodinaminiai triukšmai kyla dėl dideliu greičiu judančių dujų ar skysčių srautų,arba kūnams judant dujose ar skysčiuose.Dėl netolygaus judėjimo kyla virpesiai,kurie sukelia triukšmą.Smūginis triukšmas atsiranda vykstant technologiniam procesui(vibroaikštelės).Sprogimo-impulsinis-tai vidaus degimo variklių darbas.
Triukšmo poveikį žmogui galima skirstyti: 1)triukšmo įtaka klausai;2)triukšmo poveikis visam organizmui.
Žmogaus klausą labai neigiamai veikia vidutinio ir aukšto dažnio pastovūs siaurajuosčiai ir impulsiniai triukšmai.
Veikiant ilgalaikiam triukšmui sumažėja žmogaus klausos organų jautrumas,pasireiškia šie susirgimų simptomai:galvos skausmai, ūžimas ausyse,pusiausvyros sutrikimas, pykinimas.Triukšmas skatina širdies ir kraujagyslių ligas,mažina dėmesį,greitina nuovargį,trikdo medžiagų apykaitą.Triukšmas sukelia neurozę,kuri reiškiasi chronišku nuovargiu,žmogus tampa irzlus.Tai gali būti viena iš psichinės ligos priežasčių.
Triukšmas normuojamas techninėmis ir higienos normomis.Techninės normos nustato leistiną įrenginių garso slėgio lygį. Higienos normos nustato leidžiamus triukšmo lygius darbo ir gyvenamoje aplinkoje.Darbo vietoje garso slėgis negali viršyti 85 dBA.
Gyvenamuose kambariuose,poilsio namuose, viešbučiuose dienos metu garso lygis negali viršyti 40 dBA,nakties metu namuose negali viršyti 30 dBA.

Triukšmui mažinti yra naudojami šie būdai:1)triukšmo mažinimas pačiame šaltinyje(tobulinamas mažiausias mechanizmas,konstukcijos,triukšmingos,metalinės dalys);2) garso absorbavimas(čia absorbuojamomis medžiagomis išklojamos triukšmingų patalpų sienos ir lubos);3)garso izoliavimas(Taikomi įvairūs būdai:a)triukšmo įrenginys statomas atskiroje izoliuotoje patalpoje;b)tarp triukšmo įrenginio ir darbo vietos statomas triukšmą izoliuojantis ekranas);4)Aktyvus triukšmo mažinimas; 5)organizaciniai metodai(gamybos procesų valdymas per atstumą,buvimo triukšmingoje aplinkoje ribojimas,asmeninis monitoringas); 6)individualios apsaugos nuo triukšmo priemonės(ausinės,dengiančios visą ausį, šalmai,dedami ant galvos,naudojama vata, įkišant ją į ausis).7)architektūrinės statybinės priemonės(tai racionalus akustinis pastatų ar statinių planavimas ir išdėstymas taip,kad triukšmo poveikis dirbantiesiems ir aplinkai būtų kiek galima mažesnis.Pastatai atžvilgiu gatvių išdėstomi šoniniu fasadu.Langų rėmai užpildomi stiklo blokais arba įstiklinami trys stiklai).

Garso sugertis.Garso lauką patalpoje sukuria garso bangos,sklindančios nuo triukšmo šaltinio ir atsispindinčios nuo patalpos paviršių.Tai padidina triukšmo slėgio lygį 5-15 dB,palyginus jį su to pačio įrenginio keliamu triukšmu lauke.Padengus patalpos vidaus paviršių garsą sugeriančiomis medžiagomis arba pačioje patalpoje pastačius garso absorberius(garsą sugeriančias konstrukcijas),žymiai sumažinamas triukšmas

Garsą sugeriančios medžiagos-tai lengvos akytos medžiagos,kurių akutės užpildytos oru(mineralinė vata,putų polistirolas, porolonas,veltinis ir pan.).Virpėdamas oras medžiagos akutėse, dėl trinties į akučių sieneles,garso energiją paverčia šiluma. Medžiagos garso sugerties efektyvumas apibūdinamas garso sugerties koeficientu α.Kuo α didesnis,tuo medžiaga efektyviau

sugeria garsą.Garso sugerties koeficientas priklauso nuo garsą sugeriančios medžiagos storio ir garso dažnio.

Garso izoliacija apsaugo patalpas nuo išorinio triukšmo.Tam naudojamos tvirtos, tankios, masyvios medžiagos bei konstrukcijos (metalas,medis,plytos,betonas ir kt.).

Triukšmingą įrenginį ar jo mazgus galima uždengti gaubtais,o dirbantįjį apsaugoti ekranais.Jie garsą izoliuoja ir sugeria.Gaubtai ir ekranai gaminami iš metalo, plastmasės, stiklo,medžio.Vidinė jų pusė padengiama triukšmą sugeriančiomis medžiagomis.Ploni metaliniai gaubtai iš lauko ar vidaus padengiami virpesius sugeriančiomis medžiagomis(mastikomis,plastmasėmis).

Vibracija,vibracinė ligaVirpesiais(vibracija) vadiname periodiškai pasikartojančius mechaninius svyravimus.Tai taškiniai arba visos mechaninės sistemos svyravimai laiko atžvilgiu.Šiuos visus svyravimus sąlygoja nesubalansuotos tam tikros sistemos dalys, esant sukimosi judesiui arba kažkokie pasikartojantys smūgiai.Virpesius generuoja įvairūs pneumatiniai instrumentai,rankiniai prietaisai,kompresoriai,vibroaikštelės,transporto priemonės ir kiti mechaniniai objektai.
Pagrindiniai virpesius charakterizuojantys dydžiai: amplitudė(A);virpesių greitis(v); virpesių pagreitis(a);periodas(T);dažnis(f).

Taigi virpesių greičio lygis-tai virpesių greičio kvadratinės reikšmės santykio su priimta virpesių greičio kvadratine reikšme

dešimtainis logaritmas.
Kadangi absoliutūs virpesių parametrai kinta plačiuose intervaluose,praktikoje priimta naudoti logaritminius dydžius,t.y. lygius. Virpesių greičio lygis-virpesių greičio kvadratinės reikšmės santykio su priimta virpesių greičio kvadratine reikšme dešimtainis logaritmas:Lv
= 10lg v2/vo2 = 20lg v/vo,dB.V- virpesių vid greitis (m/s);vo- priimtas virpesių greitis,kuris lygus 5*10-8 m/s.taip pat skaičiuojamas poslinkio lygis: LA= 10lg A/Ao,dB. Ao- priimta poslinkio vertė,lygi 8*10-12 m.Virpesių pagreičio lygis: La= 10lg a/ao, dB. ao-priimta pagreičio vertė, lygi 3*104 m/s2.
Labai svarbi virpesių charakteristika yra dažnis(f).Visas virpesių dažnių intervalas yra suskirstytas į oktavinius intervalus. Kiekviename intervale viršutinis ribinis dažnis(fv)du kartus didesnis už apatinį(fa).
Virpesių dažnių intervalas suskirstytas į oktavinius intervalus.Vidutinių dažnių vertės nurodytos standarte ir yra sekančios (priklausomai nuo virpesių dažnių):2;4;16; 31,5; 63;125;250;500; 1000;2000Hz.
Tyrimais nustatyta,kad virpesiai sukelia bendrą nuovargį ir silpnumą,žaloja žmogaus nervų sistemą,sukelia raumenų atrofiją.
Žmogaus organizmas virpesius priima per rankas ir kojas,toliau virpesiai pereina į smegenis,kur gaunamas sužadinimo židinys. Ko pasekoje žmogus nejaučia atstumo, kamuoja nemiga,galvos skausmai.
Nuolat veikiant virpesiams susergama vibracine liga(paprastai po 5÷6 darbo metų). Pradinėje ligos stadijoje pažeidžiami rankų nervai ir kraujagyslės(rankos pasidaro silpnos, nejautrios,tirpsta).Ligai progresuojant,sutrinka rankų odos,audinių ir raumenų mityba, deformuojasi kaulai ir sąnariai,sutrinka medžiagų apykaita, skydliaukės ir skrandžio funkcijos.Vibracinė liga pagydoma tik pradinėje stadijoje,vėliau atsiranda negrįžtami procesai ir žmogus tampa invalidu.
Pagal poveikį žmogaus organizmui, virpesiai skirstomi į bendruosius ir vietinius. Bendrieji-tai dažnai žemų dažnių virpesiai, veikiantys visą žmogaus organizmą.Vietiniai-dažnai aukštų dažnių virpesiai,veikiantys atskiras žmogaus kūno dalis.Vietinius virpesius dažnai sukelia rankiniai mechaniniai instrumentai.
Bendrųjų virpesių šaltinius galima suskirstyti į 3 grupes:1)transporto;2)transporto technologiniai;3)technologiniai.Transporto šaltiniai-statybos mašinos, traktoriai, lokomotyvai ir t.t.Transporto technologiniai -statybiniai kranai,ekskavatoriai,betono maišiklis ir pan.Technologiniai-įvairūs staklių,siurblių, presų,ventiliatorių ir kitų įrenginių sukeliami virpesiai.

Pavojingiausi yra 6÷9 Hz dažnio virpesiai, kadangi jie sutampa su žmogaus organizmo vidaus organų savaisiais dažniais,gaunasi rezonansas.Jie gali mechaniškai pažeisti vidaus organus.

Vibracinės ligos profilaktika ir priešvibracinės priemonės.Vibracinės ligos profilaktikai sėkmingai taikomas ultravioletinis švitinimas bei C ir B grupės vitaminai.
Virpesių mažinimo būdai.Reikia stengtis slopinti paties šaltinio virpesius.Tai galima pasiekti konstrukcijų paviršius padengiant virpesius sugeriančia medžiaga arba reguliuojant mechanizmų judančias dalis taip, kad išvengti rezonanso.Apskritai virpesiai mažinami,pakeičiant mechaninių svyravimų energiją į šiluminę energiją.Kuo didesnė medžiagos vidinė trintis,tuo ji geriau slopina virpesius.Todėl virpesių slopinimui paprastai naudojamos šios medžiagos: guma, plastmasė, medis ir kita.
Jeigu šaltinyje neįmanoma sumažinti virpesių,naudojami virpesius mažinantys jų sklidimo kelyje būdai.Įrengiami įvairūs guminiai amortizatoriai arba įrengiamos dvigubos plaukiojančios grindys.Dar gali būti įrengiamas atskiras pamatas,izoliuotas akustine siūle.
Jeigu techniškai neįmanoma sumažinti virpesių,naudojamos asmeninės apsaugos priemonės:spec pirštinės,amortizuojantys batai ir pan.
Virpesiams mažinti labai svarbu,kad nesusidarytų rezonanso sąlygos,t.y. kad atskirų mazgų ar mechanizmo savųjų svyravimų dydžiai nebūtų artimi sužadinimo jėgos dažniams.

2.4. Jonizuojanti spinduliuotė, jos profilaktika.Jonizuojanti spinduliuotė yra tokia spinduliuotė,kuri jonizuoja aplinką,t.y.iš atomų ir molekulių sukuria teigiamas ir neigiamas daleles,vadinamas jonais. Jonizuojančią spinduliuotę sudaro:a,b, g dalelės,neutronai,kosminiai bei rentgeno spinduliai.
a dalelės-tai Helio branduolių srautas,kurį skleidžia radioaktyvios medžiagos.Ore jos sklinda iki 8cm,o į audinius gali prasiskverbti 31-0,5mm.Jonizuojančiąją spindulių galią apsprendžia jų energija,kuri priklauso nuo radioaktyvaus izotopo tipo.
b dalelės yra elektronų srautas,sklindantis radioaktyvaus skilimo metu.Sklinda ore iki 18 m,prasiskverbia į žmogaus organizmo audinius iki 2,5cm.
g spinduliai-tai aukšto dažnio elektromagnetiniai spinduliai.Jie atsiranda atomams pereinant iš vieno energetinio lygio į kitą,vykstant branduolinėms reakcijoms arba radioaktyviam skilimui. Energija-0,1÷3 MeV.
Rentgeno spinduliai yra taip pat elektromagnetiniai spinduliai.Energija ne daugiau kaip 11 MeV.
Jie atsiranda stabdant pagreitintus elektronus.γ ir rentgeno spinduliai pasižymi maža jonizacijos galia ir dideliu skvarbumu.g ir Rentgeno spinduliai sklinda šimtus metrų ir žmogaus organizmą pereina kiaurai.

Neutronų spinduliuotę sukelia neutronų srautas.Jų masė artima protonų masei,bet jie neturi krūvio.Sąveikoje su medžiaga neutronai ją jonizuoja arba sukelia antrinę spinduliuotę. Susidaro γ spinduliai ir dalelės turinčios krūvį.Neutronų skvarbumas priklauso nuo jų energijos ir medžiagos su kuria jie sąveikauja, atomų sudėties.

Praeidama pro medžiagą jonizuojančioji spinduliuotė jonizuoja medžiagos atomus, prarasdama dalį savo energijos.Jonizacijos laipsnis ir energijos kiekis,kurį sugeria medžiaga,parodo jonizuojančiosios spinduliuotės ir medžiagos sąveiką. Kiekybiniams šios sąveikos charakteristikoms išreikšti nustatytos apšvitos dozės.

Sugertoji(absorbuotoji)apšvietos dozė(D) apibūdina bet kurios spinduliuotės poveikį ir parodo sugertos energijos kiekį,tenkantį masės vnt.SI sistemoje sugertosios apšvitos dozės vienetas yra grėjus(Gy).1 Grėjus prilygsta vienam džauliui,kurį sugeria vienas kilogramas medžiagos.

Lygiavertė apšvitos dozė apibūdina kiekvieno spinduliavimo biologinį pobūdį. Esant tai pačiai sugertajai dozei skirtingos spinduliuotės biologinis poveikis nevienodas. SI sistemoje lygiavertės apšvitos dozės vienetas yra syvertas (Sv).

Efektinė apšvitos dozė įvertina jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį įvairioms žmogaus kūno dalims.Efektinė dozė lygi lygiavertei dozei padaugintai iš svorinio audinių jautrio jonizuojančiajai spinduliuotei daugiklio.Skirtingoms kūno dalims šie daugikliai skirtingi.Efektinė dozė E (Sv) apskaičiuojama pagal formulę.

Ekspozicinė apšvitos dozė X apibūdina gama ir rentgeno spindulių jonizacijos efektą ore. Šios dozės matavimo vienetai:•SI sistemoje-kulonas kilogramui(C/kg).Tai tokia ekspozicinė dozė,kai viename oro kilograme visi elektronai ir pozitronai sukuria vieno kulono krūvį turinčius jonus;•nesisteminis rentgenas(R).Tai toks gama arba rentgeno spinduliavimas,kuris 1 cm3 sauso oro sukuria maždaug 2 milijardus jonų porų.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo spinduliuotės šaltinio padėties žmogaus organizmo atžvilgiu.Pagal tai apšvita būna išorinė,kai radionuklidai veikia žmogų iš išorės,ir vidinė,kai radioaktyvios medžiagos į žmogaus organizmą pakliūna su oru, vandeniu,maistu ar per odą.Esant išorinei apšvitai,pavojingiausi γ spinduliai ir neutronai,nes jie yra skvarbiausi.Esant vidinei apšvitai didžiausią pavojų kelia alfa(α) ir beta(β)dalelės,turinčios didžiausią jonizuojančiąją galią.Radioaktyvios medžiagos gali kauptis žmogaus organizme, dėl to didėja jų poveikis audinio molekulėms ir atomams.Jonizuojančioji spinduliuotė veikia žmogaus organizmą jonizuodama audinių molekules ir atomus.Dėl to nutrūksta molekuliniai ryšiai ir pakinta junginių cheminė struktūra.Toks jonizuojančios spinduliuotės poveikis vadinamas tiesioginiu. Jo pasėkoje po kelių valandų žmogų pradeda pykinti,jis pasidaro vangus,svaigsta galva, padažnėja pulsas,kartais pakyla temperatūra, kraujyje padidėja leukocitų.Žmogaus organizme yra 60÷80 %vandens,kuris veikiamas jonizuojančios spinduliuotės sudaro teigiamus ir neigiamus jonus,kurie nestabilūs ir skyla sudarydami vandenilio ir

hidroksilinius jonus.Tai labai pavojinga žmogaus imuninei sistemai,kuri apsaugo žmogaus organizmą nuo svetimų medžiagų (virusų,bakterijų,alergenų ir kt.).Ši sistema atpažįsta svetimas medžiagas ir jas sunaikina. Kai šių cheminių junginių yra daug, visos imuninės sistemos jėgos skiriamos kovai su jais,dėl to virusai,bakterijos ir pan. gali laisvai daugintis žmogaus organizme,t.y.žmogus tampa nebeatsparus infekcinėms, onkologinėms,alerginėms ir kitoms ligoms. Jonizuojančioji spinduliuotė sukelia ir genetinius pakitimus,t.y. poveikio rezultatai gali būti perduodami.

Apšvitinimas gali būti išorinis ir vidinis. Esant didelėms apšvitinimo dozėms, atsiranda spindulinės ligos požymiai,kurios išskiriamos 3 stadijos:1-galvos skausmas, silpnumas,miego ir apetito sutrikimai;2-medžiagų apykaitos sutrikimai,širdies pakitimai,kraujavimas;3-lytinių liaukų veiklos pažeidimas,centrinės nervų sistemos pakitimai,kraujoplūdžiai.
Esant išoriniam apšvitinimui,pavojingiausi
g spinduliai,vidiniam- a ir b dalelės,nes jos turi didžiausią jonizuojančią galią.
Jonizuojantis spinduliavimas veikia žmogaus organizmą,jonizuodamas audinių molekules ir atomus.Dėl ko nutrūksta molekuliniai ryšiai, pakinta junginių cheminė struktūra. Jonizuojantis spinduliavimas gali sukelti kraujo gamybos organų sutrikimus,pažeisti normalų kraujo krešėjimą,susilpninti kraujo indus,sutrikdyti skrandžio bei žarnyno veiklą, išsekinti visą organizmą ir t.t.
Normavimas.Dirbančiųjų su radioaktyviomis medžiagomis saugumui užtikrinti yra nustatomos ribinės apšvitinimo dozės atskirai darbuotojams ir atskirai gyventojams.Yra numatytos teisinės,fizinės ir technologinės profilaktinės priemonės.Jų tikslas užtikrinti žmonių apsaugą vežant,saugant,naudojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius bei avarijų metu.
Patalpos turi būti atitinkamai paruoštos-lubos,sienos lygios,be plyšių,įrengtas oro šildymas, įrengta ištraukiamoji ir paduodamoji penkiakartotinė ventiliacija. Dirbant su radioaktyviomis medžiagomis turi būti specialios traukos spintos su vietiniu oro siurbimu,su apsauginiu švininio stiklo langeliu.Taip pat naudojama ekranai atspindintys ir sugeriantys radiaktyvius spindulius.Ekrano sienelių storis parenkamas nuo ekrano nuotolio nuo spindulio šaltinio,jo intensyvumo.

Profesiniai apsinuodijimai kenksmingomis medžiagomis,higieninis normavimas. Kenksmingos medžiagos-tokios,kurios patekusios į žmonių organizmą pro kvėpavimo takus,virškinimo traktą ar odą,jį veikia neigiamai.Kenksmingų medžiagų poveikis priklauso nuo jų koncentracijos, toksiškumo ir medžiagos patekimo į organizmą būdo.Pagal pavojingumą kenksmingos medžiagos skirstomos į 4 klases:1)ypač pavojingos(gyvsidabris,švino junginiai);2)labai pavojingos(sieros,chloro junginiai);3)vidutiniškai pavojingos(benzino garai);4)mažai pavojingos(benzino garai).
Kenksmingų medžiagų pavojingumą apibūdina jos didžiausia leistina koncentracija mg/m3.Didžiausia leistina koncentracija-tai tokia kenksmingos medžiagos koncentracija, kurios poveikis žmogui yra nežymus ir ilgą laiką nesukelia jokių esminių pakitimų žmogaus organizme.
Higienos normose yra nustatytos didžiausios leistinos kenksmingų medžiagos koncentracijos mg/m3 darbo vietose. Didžiausia leistina koncentracija darbo vietose-tai tokia kenksmingų medžiagų koncentracija darbo vietos ore,kuri per 8 valandas nesukelia jokių pakitimų žmogaus organizme.
Kenksmingos medžiagos pavojingiausios,kai patenka per kvėpavimo takus.Tam,kad dirbantieji nesusirgtų profesinėmis ligomis ir neapsinuodytų,naudojamos tokios prevencinės priemonės:1)gamybos organizavimas,kad dirbantieji neturėtų tiesioginio sąlyčio su kenksmingomis medžiagomis.Tai būtų gamybos procesų mechanizavimas,automatizavimas,hermetizacija,valdymas per atstumą ir kt;2)kenksmingų medžiagų pakeitimas mažiau kenksmingomis; 3)teisingas vėdinimo sistemos parinkimas;4) asmeninių apsauginių priemonių naudojimas.

Apšvietimo sąvokos ir vienetai.Apšvietimas yra neatskiriamas žmonių veiklos elementas. Racionalus gamybos patalpų,darbo vietų ir statybos aikštelių apšvietimas-vienas svarbiausių darbo apsaugos klausimų.Geras apšvietimas sudaro geras darbo sąlygas, padeda išsaugoti normalią dirbančiojo regą, užtikrina darbo kokybės gerinimą ir darbo našumo augimą.Dėl nepakankamo apšvietimo didėja nelaimingų atsitikimų,produkcijos broko,vargina dirbančiuosius,kenkia akims. Apšvietimas turi būti taip sureguliuotas,kad nebūtų šešėlių,blizgėjimų,neakintų dirbančiųjų,švietimo sistemos turi būti optimalios ekonomiškai.
Šviesa
-tai įkaitusių kūnų elektromagnetinis spinduliavimas,kurio bangos ilgis yra intervale nuo 0,38 iki 0,76 mkm.Ši matoma spindulinė energija vadinama šviesos srautu F(lm- liumenas)-pagrindinis dydis.Žmogaus akis yra jautriausia 0,55 mkm spinduliavimui. Darbo vietos apšvieta vadinama šviesos srauto,krentančio į apšviečiamą plokštumą, tankumu:E
= F/S,lx.F-šviesos srautas,S-šviesos plotas.Liuksas parodo 1 m2 paviršiaus ploto apšvietą 1 liumeno srautu.Krisdamas ant įvairių paviršių šviesos srautas atsispindi. Santykis krintančio šviesos srauto su atspindėjusiu parodo atspindžio koeficientą. Jis charakterizuoja paviršiaus foną.Jeigu >0,4, paviršiaus fonas-šviesus,jei 0,2-0,4 – vidutinis, <0,2>.
Horizontali apšvieta lauke-tai dangaus skliauto išsklaidyta saulės šviesa,esant visiškai atviram dangaus skliautui.

Natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Gamybos patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtinai.Natūrali apšvieta-tiesioginiai arba išskaidyti saulės spinduliai.Natūralus apšvietimas gali būti įrengtas:1)pro stoglangius;2)pro langus; 3)kombinuotai. Dirbtinę apšvietą sukuria elektriniai šviesos šaltiniai.Pagal darbo higienos sąlygas,darbo vietos,jei tik įmanoma turi būti apšviestos natūralia šviesa.
Kadangi natūrali apšvieta pastoviai kinta, negalime charakterizuoti pastoviu dydžiu. Todėl įvestas natūralios apšvietos koeficientas -tai santykis apšvietos pastato viduje ir išorėje tuo pačiu metu ir padauginta iš 100
%.

Darbo vietos projektavimas.Darbo vieta turi tenkinti konkrečios gamybos sąlygas.Darbo vietos matmenys turi atitikti įrenginių konstrukcines ir technologines savybes apidirbamoms medžiagoms,aptarnavimo sistemai ir keliamiems darbo saugos ir higienos reikalavimams.Automatizuojant gamybą,diegiant inovacijas mažėja sunkaus fizinio darbo apimtys.Tačiau darbo vietų įrengimui keliami papildomi reikalavimai. Būtina atsižvelgti į ergonomines darbuotojų galimybes.Pagerinus darbo vietas,padarius jas optimaliomis,sumažėja taikomos lengvatos darbuotojams,profesiniai susirgimai. Ergonominiu aspektu,darbo vieta-zona, kurioje reikalingos techninės priemonės ir kuriomis darbuotojas atlieka darbą ar atskirą darbo operaciją.Darbo vietos organizavimas -tai priemonių sistema,kuri numato darbo vietos aprūpinimą įrengimais,įrankiais,bei jų išdėstymą tam tikra tvarka.Darbo vietos gali būti automatizuotos,mechanizuotos ir paprastos(rankomis atliekami darbai). Projektuojant darbo vietas laikomasi tokių reikalavimų(sąlygų):1.turi būti pakankamo išmatavimo darbinė erdvė tarp įrengimų, žmonių(Turi būti pakankamas tarp žmonių fizinis ryšys);2.turi būti saugūs ir pakankami judėjimo takai dirbantiesiems;3.turi būti pakankamas ir natūralus apšvietimas. Svarbus veiksnys,organizuojant vietas darbui,yra efektyvus matymo laukas. Horizontalioje plokštumoje jo kampas nuo 200 iki 400,o vertikalėje 30%.

Darbo sistemų samprata.Pagrindinė žmogaus veiksnio egzistavimo sąvoka yra sistema.Pats paprasčiausias apibrėžimas toks, kad sistema yra būtis,kuri egzistuoja tam,kad įvykdyti tam tikrus tikslus.Sistemą sudaro žmonės,mašinos ir kiti objektai,sąveikaujantys kartu,kad pasiekti numatytus tikslus,kurių pasiekti veikiant atskirai neįmanoma. Pagrindinė ergonomikos sistema yra žmogus-mašina sistema.Ji yra derinys vieno ar daugiau žmonių ir vieno ar daugiau fizinių sudėtinių dalių,sąveikaujančių,kad atlikti darbą ir gauti norimus rezultatus.Atsižvelgiant į šį apibrėžimą galima lengvai apibūdinti mašinos sąvoką.Tai iš esmės fizinis objektas, daiktas,įranga,ką žmonės naudoja siekdami tam tikrų tikslų.Pati paprasčiausia žmogus-mašina sistemos forma tai žmogus su darbo įrankiu.Einant aukštyn sudėtingumo skale, būtų tokios sistemos:automobilis,pjovimo mašina.Dar sudėtingesnės sistemos:ryšių sistemos,lėktuvai,fabrikai ir pan.Kai kurios sistemos yra neapibrėžtos,beformės.Tai sveikatos apsauga,transportas ir t.t.

Darbo sistemų charakteristikos.Sistemos yra tikslingos-sistema turi turėti tikslą. (Sistemos tikslas yra sistemos uždavinys. Sistemos gali būti pagrindinės.Kai kurios sistemos gali būti didesnių sistemų dalis. Sistema gali būti sudaryta iš daug posistemių. Todėl analizuojant kompleksinę sistemą iškyla klausimas,kur kiekviena prasideda ir baigiasi.Yra būtina nustatyti sistemos ribas, apriboti sistemos išorę.Būtina nustatyti darbinės sistemos suskaidymo ribas,iki kokio smulkumo ją nagrinėti.Pasirenkamos sistemos ribos priklauso nuo analizuojamos situacijos ir sistemos tikslų.
•Visos darbinės sistemos veikia aplinkoje-sistemos veikimo aplinka-visa tai,kas yra už sistemos ribų,jos išorė.Priklausomai nuo sistemos ribų aplinka gali plėstis nuo artimiausios aplinkos,per tarpines(namas, ofisas) į pagrindinę aplinką(miestas).Svarbu, kad dalis fizinės aplinkos,kur gyvename ir dirbame,yra natūrali aplinka ir gali nepaklusti pakeitimams.
Sistemos sudėtinės dalys atlieka funkcijų vaidmenį-kiekvienos sistemos sudėtinė dalis nuliame bent vieną f-ciją.Galima išskirti 4 pagrindines f-cijas:1)informacijos gavimas-priėmimas(informacija gali būti gaunama iš darbinės sistemos ribų išorės arba iš sistemos vidaus);2)informacijos išsaugojimas(info gali būti saugojama ir užrašoma švairiais būdais); 3)info apdorojimas ir perdavimas;4)Veiksmo atlikimas(kontrolės;technologinis veiksmas).
Sistemos sudėtinės dalys tarpusavy susijusios-visos sudėtinės dalys veikia kartu, kad pasiektų užsibrėžtus tiklus.

Darbo sistemūų klasifikavimas:rankinės, mechaninės ir automatinės sistemos.Rankinę sistemą sudaro rankiniai įrankiai ir kitos pagalbinės priemonės,valdomas žmogaus,jo kontroliuojant.Šioje sistemoje energijos šaltinis-fizinė energija.Mechanines sistemas sudaro įvairūs energetinių mašinų įrangos dalys.Šiom priklauso ir pusiau automatinės dalys.Mechaninės sistemos sukurtos atlikti tam tikras funkcijas ar pakeitimus.Energijos šaltinis yra mašina,žmogaus f-ja kontroliuoti darbo eigą,naudojant kontrolės prietaisus. Automatinės sistemos yra pilnai automatizuotos ir numatytas f-jas atlieka be žmogaus įsikišimo.Galima pamanyti,kad šiose sistemose nustoja galioti žmogaus veiksnys, bet taip nėra.Nes reikia jas matuoti,instaliuoti ir panašiai,kur atsiranda žm veiksnio reikšmė.

Darbo sistemų projektavimas.Sistemų projektavimui yra keliami tokie pagrindiniai reikalavimai:1.sistemos tikslo nustatymas;2.užduoties susmulkinimas į atskiras dalis;3.dėmesio sutelkimas į sistemos pagrindinius reikalavimus;4.nežinomųjų nustatymas ir patalpinimas toje sistemoje; 5.projektavimo laiko sąnaudų nustatymas; 6.projektavimo kainos nustatymas; 7.projektavimo kompetencijos įvertinimas; 8.sistemos tinkamumo projektavimas.SCHEMA Projektuojant darbines sistemas yra išskiriamos pagrindinės tipinės stadijos. Kompleksinėms darbinėms sistemoms yra išskiriamos 6 pagrindinės projektavimo stadijos. Projektavimo stadijos:1.tikslų nustatymas ir įvykdymo detalizavimas; 2.darbinės sistemos apibrėžimas; 3. pagrindinis projektavimas;4.vidinio ryšio projektavimas;5.įrangos ir medžiagų naudojimo projektavimas;6.bandymai ir įvertinimas.1)Tam kad būtų sukurta darbinė sistema,reikalingas jos poreikis.Sistemos poreikis nustato jos tikslus.Įvykdymo detalizavimas nurodo ką sistema turi daryti, kad pasiektų tuos tikslus.Įvykdymo detalizavimas turi atspindėti sąlygas,kuriose sistema veiks,o taip pat organizacinius suvaržymus ir reikalinga vartotojų kvalifikacija.Šios stadijos projektavimo procese galima išskirti 2 žmogiškojo veiksnio veiklos sritis:1)nustatyti sistemos vartotojus ir 2)apibrėžti vartotojų poreikius.Dažnai darbinė sistema yra projektuojama,kad patobulinti jau egzistuojančią.Šiuo atveju būtina atlikti egzistuojančios sistemos analizę. Analizės duomenys yra naudojami sekančiose sistemos projektavimo stadijose.2)šioje stadijoje pagrindinė veikla yra keičiamų ir tobulinamų sistemos f-jų nustatymas ir sistemos ribų apibrėžimas.T.y. kokioje didesnėje sistemoje ši nauja sistema veiks ir iki kokio smulkumo ji bus nagrinėjama. 3)pagrindinis projektavimas.Pagrindinė žmogiškojo veiksnio veikla šioje stadijoje būtų tokia:1.f-jų priskyrimas žmonėms, mašinoms ar programinei įrangai.2.vartojimo instrukcijų pateikimas.3.užduoties analizė ir aprašymas.4.veiklos projektavimas. Numatytos pakeisti f-jos turi būti priskirtos žmonėms arba fiziniams komponentams (mašinoms).Nustatoma ar žmogaus atliekamos f-jos ar mašinos turės pirmenybę. Yra nustatyta,kad žmonės dėl savo sugebėjimų geriau nujaučia netikėtus aplinkos pasikeitimus,gedimo priežastis,gali padaryti visai naujus sprendimus.Mašinos yra geresnės saugoti ir apdoroti jau duotą informaciją, atlikti užprogramuotus veiksmus,panaudoti nustatytą fizinę jėgą.Kartais tam tikrų f-jų priskyrimą nulemia ir darbo atlikimo kaina. Yra žiūrima kas pigiau gali atlikti tam tikras f-jas.Tačiau tai neturi būti pagrindinis f-jų priskyrimo veiksnys.F-jų priskyrimą turi nulemti žmogiškojo prado vaidmuo.4)vidinio ryšio projektavimas.Šioje stadijoje nagrinėjama darbinės sistemos vidinis sąryšis, t.y darbas,aplinka,kontrolė,kompiuterinis dialogas.Taip pat yra nagrinėjama darbo vietos projektavimo reikalavimai,įvertinami bandymų,testų rezultatai.5) įrangos,medžiagų naudojimo projektavimas.Sudaromos ir patvirtinamos instrukcijos,mokymo instrukcijos,parenkama įranga numatomos naudojimo medžiagos.Numatoma viskas,kad vartotojas galėtų įvykdyti sistemos reikalavimus.6)bandymai ir įvertinimas. Įvertinimas-sukurtas sistemos išbandymas ar ji atitinka jai iškeltus reikalavimus ir yra patikima.Labai svarbus yra ne tik sistemos kaip produkto įvertinimas,bet ir žmogiškojo veiksnio įvertinimas.

Degimo procesai. Oksidacijos proceso metu išsiskiria šiluma,ir esant tam tikroms sąlygoms,šiluma išsiskiria vis greičiau.Šis oksidacijos reakcijos proceso greitėjimas ir perėjimas į degimą vadinamas savaiminiu užsiliepsnojimu.Užsiliepsnojimas gali būti šiluminis ir grandininis.Pirmuoju atveju vykstant cheminei reakcijai medžiaga savaime užsiliepsnoja,kai šilumos išsiskyrimo greitis degimo sistemoje didesnis už šilumos išsisklaidymo greitį į aplinką.Esant grandininiam savaiminiam užsiliepsnojimui reakcijos greitėjimo priežastis yra ta,kad grandinių išsišakojimo greitis didesnis už jų nutrūkimo greitį.

Savaiminis užsidegimas.Kai kurios medžiagos,daugiausia organinės kilmės,užsiliepsnoja esant atmosferos slėgiui ir tam tikrai temperatūrai.Tai durpės, pjuvenos,kai kurių rūšių anglis,tepaluoti skudurai ir kitos medžiagos.Šios medžiagos turi daug porų,dėl to jų oksidacijos paviršius yra didelis.Jei nesilaikoma sandėliavimo taisyklių(bloga patalpų ventiliacija, sandėliuojama krūvose),jose prasideda fiziniai -cheminiai arba biocheminiai procesai,dėl kurių išsiskiria šiluma ir medžiaga savaime užsidega.Jeigu išsiskirianti šiluma neišsisklaido į aplinką,o kaupiasi,tai oksidacijos reakcija labai pagreitėja ir medžiaga savaime užsidega.Medžiagos,kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra <50oC,vadinamos savaime užsidegančiomis. Kuo žemesnė medžiagos užsidegimo temperatūra,tuo medžiaga pavojingesnė. Savaime užsidegančios medžiagos: 1)savaime užsidegančios dėl sąveikos su oru(Šiai grupei priskiriame anglis,durpes, augalinės medžiagos);2)sukeliančios degimą dėl vandens poveikio(Tai negesintos kalkės, kalcio karbidas,kalis,natris ir t.t.);3)savaime užsidegančios jungiantis vienai su kitomis(šiai grupei priklauso acetilenas, vandenilis, metanas,etilenas sumaišyti su chloru įkaista,o veikiami šviesos-sprogsta.

Sprogimas-tai trumpalaikis,spartus medžiagos degimo ar skilimo procesas,kurio metu išsiskiria labai daug įkaitusių ir išsiplečiančių dujų ar garų,kurie didelio slėgio smūgio banga veikia aplinką.Degiųjų dujų, garų ir oro mišiniai greitai sprogsta tik esant tam tikroms koncentracijoms.Mažiausia degiųjų dujų ar garų koncentracija ore,kai mišinys dar gali užsiliepsnoti ir sprogti, vadinama žemutine ribine koncentracija. Degiųjų dujų ir garų koncentracija,kurią viršijus sprogimas neįvyksta,vadinama aukštutine ribine koncentracija.Kuo didesnis ribinių koncentracijų diapazonas,tuo degioji medžiaga sprogesnė.Sprogiose patalpose neturi būti sprogimo impulsų.Reikia atsargiai elgtis su atvira liepsna,neleisti dalelėms įšilti nuo trinties,vengti smūgių,elektros įrengimai neturi kibirkščiuoti.Įrengimai ir vamzdynai turi būti gerai įžeminti,aplinkos oras drėkinamas ir jonizuojamas.Sprogimai įvyksta užpildant ar ištuštinant dujomis ar dulkėmis bunkerius ir rezervuarus.Prieš ir po reikia paleisti inertinių dujų srovę.Sprogiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti ne mažesnė kaip 80-90%.Vandens garai mažina statinės elektros krūvius ir veikia kaip inertinės dujos.

Pliūpsnio temperatūra.Pliūpsnis-tai greitas degiojo mišinio sudegimas,kurio metu nesusidaro suslėgtųjų dujų.Plūpsnio temperatūra-pati žemiausia degios medžiagos temperatūra,kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos,kurie pliūpteli esant uždegimo impulsui,bet jų susidarymo greitis per mažas,kad įsiliepsnotų.Skysčiai pagal pliūpsnio temperatūrą skirstomi į:degiuosius ir lengvai įsiliepsnojančius.Degieji skysčiai dega ir tada,kai pašalinamas uždegimo šaltinis.Jų pliūpsnio temperatūra yr didesnė kaip 61C.Pvz.:transformatorinės alyvos pliūpsni temperatūra-122C,acetono-20C. Lengvai užsiliepsnojančių skysčių pliūpsnio temperatūra labai mažai skiriasi nuo užsiliepsnojimo temperatūros.

Gamybos procesų priešgaisrinė klasifikacija.Pagal gamybinį pobūdį, naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų degimo bei sprogimo savybes visi gamybos procesai skirstomi į 5 kategorijas:A,B,C,D,E. Pastatai ir patalpos,kuriuose vyksta A ir B kategorijos gamybos procesai-sprogūs ir pavojingi gaisro atžvilgiu,C-pavojingi gaisrui.

A kategorija-degiosios dujos ir lengvai užsiliepsnojantys skysčiai,kurių garų pliūpsnio temperatūra yra iki 28C. Plūpsnio temperatūra yra pati žemiausia degiosios medžiagos temperatūra,kai jos paviršiuje susidaro garai arba dujos,kurie uždega pliūpsniu reaktoriaus degimo šaltinį.Kai yra naudojamos medžiagos,kurios sprogsta ir dega sąveikoje su vandeniu,deguonis arba viena su kita.Šiai kategorijai priskiriami benzino apdirbimo cechai,degiųjų dujų balionų sandėliai,degių skysčių sandėliai.

B kategorija-kai naudojamos degios dulkės arba pluoštas,lengvai užsiliepsnojantys skysčiai,kurių garų pliūpsnio temperatūra yra aukštesnė kaip 28C,o taip pat degieji skysčiai, įkaitinti iki pliūpsnio ir aukštesnės temperatūros,degieji skysčiai,kurie avarijos atveju gali sudaryti sprogius aerozolius(skysto kuro sandėliai,medienos gamybos cechai, degių skysčių sandėliai);

C kategorija-degieji ir sunkiai degūs skysčiai,degiosios ir sunkiai degios kietosios medžiagos,kurios sąveikaudamos su vandeniu,oro deguonimi arba viena su kita gali tiktai degti(stalių cechai,kietų degių medžiagų sandėliai);

D kategorija-karštos,įkaitintos ir išlydytos nedegiosios medžiagos,nes jas apdorojant spinduliuoja šiluma,susidaro kibirkštys ir liepsna;kietos,skystos ir dujinės medžiagos, kurios deginamos ir utilizuojamos kaip kuras(suvirinimo patalpos,metalo terminio apdorojimo cechai,katilinės ir kt);

E kategorija-nedegiosios medžiagos, apdorojamos šaltai(mechaniniai cechai, kompresorinės,gelžbetonio cechai ir t.t.).

Remiantis šia klasifikacija nustatomi bendrieji priešgaisrinės saugos reikalavimai kiekvienai gamybos proceso kategorijai.Patalpų kategorija nustatoma bendra visai pastato daliai,kuri yra atskirta gaisrasienėmis pertvaromis ir perdangomis.Technologino proceso ir patalpos kategorija nustatoma vadovaujantis technolog projektav normomis.

Gaisrinės užtvaros.GU neleidžia plisti gaisrui,apsaugo nuo ugnies,spinduliavimo energijos ir šilumos perdavimo laidumo. Skirstomos į: Vietines-apsaugo nuo linijinio gaisro plitimo,kai gaisras plinta degančios medžiagomis paviršiumi tam tikra kryptimi ir plokštuma.Tai borteliai,diafragmos,grioviai, kurie neleidžia išsilieti degančiam skysčiui;

Bendrąsias-apsaugo nuo tūrinio gaisro plitimo,kai gaisro židiniai atsiranda dėl šiluminio spinduliavimo,konvekcijos ar šilumos laidumo.Tai gaisrasienės,nedegios perdangos,ekranai,zonos,priešgaisriniai tarpai.

GU efektyvumas priklauso nuo jų atsparumo ugniai(AU),stabilumo ir hermetiškumo.

Gaisrasienės įrengiamos iš nedegių medžiagų,ant pamatų,ir turi atskirti visas pastato pjūvyje esančias konstrukcijas.Jos AU ≥2.5h.Karkasinių sienų AU riba priklauso nuo karkasų sudėtinių elementų AU minimalaus laiko.Gali būti angų šviesai ir technologiniam ryšiui.Jų plotas ≤25% sienos ploto.Vartų ir durų AU riba ≥0.25h ir automatiškai užsidaro. Į langų angas dedami stiklo blokai.

Gaisrinės pertvaros.Jomis atskiriami A,B,C kategorijų gamybos procesai I ir II atsparumo ugniai laipsnio pastatuose.Jų AU riba ≥0.75h. Jos neturi praleisti dulkių ir dujų.III AU laipsnio pastate tarpaukštinių angų AU≥1h,o IV ir V laipsnių pastate ≥0.75h.

Gaisriniai ekranai apsaugo gretimus pastatus ar degias medžiagas nuo šiluminio spinduliavimo.Ekranai yra laidūs šilumai (skarda,metalo lakštai)ir nelaidūs šilumai (gaisrasienės,perdangos, pertvaros,želdiniai). Jie gali būti stacionarūs(įrengiami statant pastatus.Tai visos atitvarinės konstrukcijos ir stacionariai įrengtos užuolaidos ir pan.) ir kilnojami (statomi atliekant darbus su ugnimi pavojingoje gaisro atžvilgiu aplinkoje ar kilus gaisrui pastate.Tai spec skydai ar vandens užuolaidos).

Gaisrinėmis zonomis galima pakeisti gaisrasienes.Jos atskiria pastatą 0.75h AU riba sienomis per visą jo aukštį ir yra ne siauresnės nei 12m.Jose neleidžiama statyti technologinių įrenginių,sandeliuoti degių medžiagų,čia negali kauptis dūmai ir dujos. Todėl šių zonų sienos turi būti hermetiškos,o įėjimai į jas per tambūrus.Jose įrengiami laiptai,liftų šachtos,vėdinimo kameros, nedegių medžiagų tarpiniai sandėliai.

Gaisrinės durys.Jos statomos gaisrasienių durų angose.Jos gali būti nedegios (gaminamos iš metalinio karkaso užpildyto nedegia,termoizoliacine medžiaga(perlito)ir padengtos skarda.Jų AU≥1.2h) ar sunkiai degios(gaminamos iš medienos,įmirkytos antipirenais autoklavose ar iš 2eilių paprastų lentų sukaltų 90 kampu,tarp 2eilių lentų klojamas lakštinis asbestas ir iš visų pusių durys apkalamos skarda ant asbesto sluoksnio, jų AU≥0.6h).Jos turi turėti savaiminio užsidarymo mechananizmą.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai. Pastatų ir statinių gaisrinį saugumą lemia AU, kuris priklauso nuo konstrukcinių elementų degumo.Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra jų savybė nesuirti,neprarasti standumo ir neperkaitinti iki pavojingos ribos.

Standumo praradimas–tai statybinių konstrukcijų griuvimas.Standumo praradimas, ypač sudėtingų statinių-tai deformacijų atsiradimas konstrukcijose,kurių dydis neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Konstrukcijos perkaitimas–tai konstrukcijos įkaitinimas iki tokios temperatūros,kurią viršijus gali užsiliepsnoti daiktai,esantys gretimose patalpose,arba atsirasti plyšiai,pro kuriuos gali prasiskverbti degimo produktai.

Laikančiosios galios praradimas–tai konstrukcijų griuvimas.Sudėtinguose statiniuose deformacijos atsiradimas konstrukcijose neleidžia toliau eksploatuoti statinio.

Statybinių konstrukcijų atsparumas ugniai yra matuojamas atsparumo ugniai riba-tai laikas, kuriam praėjus,konstrukcija praranda atitvarinę ar laikančiąją galią.Matuojamas valandomis nuo gaisro pradžios arba konstrukcijos bandymo atsparumo ugniai pradžios,kai bandant konstrukcijas tas laikas nustatomas konstrukcijoje atsiradus šiems požymiams:

1) konstrukcijoje atsiranda plyšiai ar skylės, pro kurias prasiskverbia liepsna;2) gaisro veikiamos konstrukcijos kitos pusės temperatūra vidutiniškai pakyla daugiau kaip 140°C arba daugiau kaip 180°C bet kuriam paviršiaus taške;3) konstrukcija suyra arba deformuojasi.

Pagrindinis veiksnys, gaisro metu ardantis konstrukcijas,yra aukšta temperatūra (900-1400 ◦C).Temperatūra,kurioje konstrukcija pasiekia atsparumo ugniai minimalų laiką, vadinama kritine temperatūra.

Visos konstrukcijos pagal atsparumo ugniai laipsnį skirstomi į 8 grupes: I,II,III,IIIa,IIIb, IV,IVa,V.Šie laipsniai nusakmi konstrukcijų medžiagų degumo grupei ir jų dalių atsparumo ugniai minimaliam laikui.Kuo didesnis atsparumo laipsnis,tuo mažesnis pastatų atsparumas ugniai. Nustatant pakankamą apkrovą laikančiųjų ir atskiriančių konstrukcijų ar dirbinių atsparumą ugniai tarptautinėje praktikoje naudojama standartinė temperatūros ir laiko kreivė,kaip modelis įsiliepsnojusiam gaisrui, kuri aprašoma tokia lygtimi: T-bandymų krosnies temperatūra,C; t–temperatūros veikimo per gaisro bandymus trukmė,min.

Vertinant statybinių konstrukcijų AU remiantis eurokodų reikalavimais,pagrindinių eksploatacinių savybių kriterijai yra:geba atlaikyti apkrovas(R),sandaruma(E), termoizoliacija(I)

.

Statybinių medžiagų ir konstrukcijų atsparumas ugniai ir jo didinamas. ▪degiosios medžiagos ir jų konstrukcijos padengiamos nedegiosiomis medžiagomis (200mm storio tinko sluoksnis medienos atsparumą ugniai padidina iki 30 min);

▪gelžbetoninės ir plieninės konstrukcijos padengiamos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis:perlitu,asbestcemenčiu, skystuoju stiklu;

▪polimerinės medžiagos naudojamos su nedegiosiomis medžiagomis.

Visų statinių konstrukcijų atsparumą ugniai galima padidinti įvairiais būdais.Pavyzdžiui degios medžiagos padengiamos nedegiomis medžiagomis (medinių pastatų tinkavimas); degios medžiagos prisotinamos specialiais skysčiais,kurie nepalaiko degimo. Gelžbetoninės ir metalinės konstrukcijos padengiamos šilumą izoliuojančiomis medžiagomis.

Garisrų gesinimo būdai ir medžiagos. Gaisrų gesinimo būdai:

►Fizinis gesinimo būdas–tai degiųjų medžiagų paviršiaus atšaldymas gesinimo medžiagomis(vandeniu,kietu anglies oksidu ir pan.)arba degiųjų medžiagų išsklaidymas ir ataušinimas,arba aplinkos oro prisotinimas garais,gaisro židinio izoliavimas nedegiomis medžiagomis,patalpų angų izoliavimas nuo švaraus oro.

►Cheminis gesinimo būdas–tai cheminių degimo reakcijų slopinimas ir sustabdymas tiekiant į degimo zoną chemines gesinimo medžiagas.

Gaisrų gesinimui naudojamos medžiagos, kurios nekenkia žmogaus organizmui ir kurių nedidelis kiekis efektyviai gesina gaisrą bei nesudėtingai paruošiamos yra,t.y:Vanduo–tai plačiausiai naudojamas gaisrui gesinti, pasižymintis dideliu šilumos imlumu.Vanduo labai stabilus terminiu požiūriu(skyla aukštesnėj nei 1700 C).Gesinant tokias medžiagas, kurias sunkiai suvilgo vanduo,į vandenį pridedama specialių priedų,kurie geriau padeda sudrėkinti paviršių.

Vandeniu pavojinga gesinti degančius elektrinius įrengimus,kuriuose yra elektros srovė ir medžiagas,kurios reaguodamos su vandeniu išskiria deguonį.Gesinant vandens garais yra sudrėkinamas medžiagos paviršius ir sumažinamas deguonies kiekis ore.Suslėgtu oru yra gesinami degūs skysčiai.Suslėgtas oras yra leidžiamas į degantį skystį,jis tą skystį maišo ir kai paviršiaus temperatūra tampa mažesnė už užsiliepsnojimo temperatūrą,tai degimas užgesta.Inertinės dujos(anglies dioksidas,azotas,helis ir kita)yra naudojamos tais atvejais,kai negalima gesinti vandeniu,nes gali įvykti sprogimas,gali pasklisti liepsna(pvz:gesinant benziną)arba kai vanduo gali sugadinti vertybes ar aparatūrą.Anglies dioksidas yra nelaidus elektrai,todėl naudojamas gesinti elektros įrenginiams.Jis greitai garuoja ir virsta sniego pavidalo mase,kuri atšaldo gesinamą daiktą. Be to anglies dioksidas atskiedžia orą ir iš dalies izoliuoja degantį paviršių nuo oro. Anglies dioksidu ir azotu gesinami degantys skysčiai ir dujos,esančios nedidelėse patalpose.Jie blogai gesina rusenančias medžiagas(medieną,popierių,medvilnę ir kita).Sprogstamosiomis medžiagomis gesinami dujų ir dujų-naftos atvirų fontanų gaisrai.Sprogimo smūgio banga tam tikrą laiką izoliuoja degiąją medžiagą nuo degimo zonos,o liepsna nubloškiama į šalį ir užgesta.Kietomis gesinimo medžiagomis gesinama tik gaisro pradžioje.Tai smulkios inertinės arba skylančios aukštoje temperatūroje ir išskiriančios daug anglies dioksido medžiagos(pvz:smėlis,smulkus dirvožemis,susmulkintos klintys,kalcinuota soda ir kita).Šiomis medžiagomis padengiamas degimo paviršius,tuo izoliuojamas deguonies patekimas į degimo zoną ir degimas nutrūksta.Gesinimas putomis.Tai dujų ir skysčių mišinys tarp kurių įvyksta cheminės reakcijos.Putos būdamos mažo tankio lengvai padengia degančio skysčio paviršių ir izoliuoja jį nuo liepsnos, todėl nebeišsiskiria garai į degimo zoną, ataušta skysčio paviršius(gesina naftos produktus).

Priešgaisrinė signalizacija ir ryšiai.Gaisro signalizacijos ir ryšių paskirtis dvejopa: 1)apsaugos gaisro signalizacija praneša apie kilusį gaisrą ir jo vietą gaisrinės saugos tarnyboms(įmonės, miesto).Tam reikalui naudojama automatinė ar rankinio valdymo gaisro signalizacija,taip pat radijo telefono ryšys;2) dispečerinis ryšys naudojamas operatyviai vadovauti ugniagesių daliniams ir bendradarbiauti su miesto tarnybomis. Naudojamos telefono ir radijo ryšio priemonės;3)operatyvinis radijo ryšys naudojamas gaisro vietoje norint tiesiogiai vadovauti ugniagesių daliniams.Tai nešiojamosios radijo ryšio priemonės ir specialūs ryšio automobiliai.Gamybiniuose pastatuose ir gyvenamųjų patalpų koridoriuose,laiptinėse įrengiami rankiniai gaisro signalizatoriai.Dideliuose gamybiniuose pastatuose(>500m2), rekomenduojama įrengti elektrines gaisro signalizacijos sistemas.Automatinės gaisro signalizacijos yra 4 tipų:šilumos,dūmų, ultragarso ir kombinuotosios.Be to, automatiniai gaisro signalizatoriai skirstomi į maksimalius,diferencinius ir maksimalius diferencinius.Paskutiniu metu pradėti naudoti ultragarso signalizatoriai.Jie atlieka apsaugos ir gaisrines funkcijas.Statybvietėje būtina įrengti garso signalizaciją pavojui skelbti.Prie įrenginio kabinamas užrašas"Gaisro signalas”.

Žmonių evakuacija iš pastatų.Priverstinės evakuacijos pagrindinis ypatumas tas,kad kilus gaisrui jau pradinėje jo stadijoje žmogui gresia pavojus.Degančios medžiagos ir konstrukcijos išskiria šilumą ir nuodingas medžiagas,kurios pavojingos sveikatai.Dėl to evakuacijos procesas turi būti saugus ir baigtis per norminį laiką.Dėl gresiančio pavojaus žmonių judėjimas prasideda vienu metu ir ta pačia kryptimi-išėjimo link.Praėjimuose taip pat susidaro tam tikro tankio žmonių srautai. Didėjant srauto tankiui,žmonių judėjimo greitis mažėja.Evakuacijos proceso efektyvumo rodiklis-tai laikas,per kurį žmogus gali išeiti iš atskirų patalpų ir viso pastato.Evakuacijos procesas iš pastatų apibūdinamas parametrais:tankiu D,žmonių srauto judėjimo greičiu v,evakuacinio kelio (išėjimo)laidumu Q ir judėjimo intensyvumu q.Žmonių srauto judėjimo greitis priklauso nuo jo tankio ir evakuacinio kelio rūšies. Judėjimo greitis mažėja didėjant srauto tankiui.Žmonių srauto judėjimo intensyvumas q,kuris lygus:q= D*v.Visi evakuaciniai keliai ir išėjimai turi garantuoti saugią ir patogią žmonių evakuaciją iš pastatų.Evakuaciniai išėjimai-tai durų angos,per kurias galime išeiti į sekančias patalpas:1)iš pirmo aukšto patalpos į lauką tiesiog arba per koridorius; 2)iš bet kuriame aukšte esančios patalpos į koridorių arba tiesiog į laiptinę;3)iš bet kurios patalpos tame pačiame aukšte į gretimą patalpą.
Pastatuose turi būti ne mažiau kaip 2 evakuaciniai išėjimai.Nedideliuose pastatuose žmonės gali saugiai evakuotis per vieną laiptinę,tačiau turi būti įrengiamas antras evakuacinis išėjimas per išorines priešgaisrines kopėčias.Evakuaciniams keliams priskiriami koridoriai, vestibiuliai, holai,kurie veda į evakuacinius išėjimus. Liftai,eskalatoriai nepriskiriami evakuaciniams keliams.
Evakuacijos procesas skirstomas į 3 etapus:1)kai žmonės juda nuo labiausiai nutolusio patalpos taško iki evakuacinio išėjimo:cechai,dirbtuvės,auditorijos,klasės,žiūrovų salės;2)kai žmonės juda nuo evakuacinio išėjimo iš patalpos iki išorinio evakuacinio (lauko durų).Čia judėjimas vyksta koridoriais, laiptinėmis,vestibiuliais,holais ir t.t;3)kai žmonių judėjimas vyksta nuo pastato išorinio išėjimo iki nepavojingos zonos.Evakuacijos metu susidaro atitinkami žmonių srautai: vienaeilis,pirminis ir kompresinis.
Evakuacijos laikas yra normuojamas.Iš pirmo ir antro ugniai atsparumo pastatų tas laikas turi būti ne ilgesnis kaip 6min,trečio ketvirto-4min,penkto-ne ilgesnis kaip 3min.
Evakuacijos keliuose turi būti avarinis ir signalinis apšvietimai.Evakuacijos keliuose draudžiama kažką sandėliuoti ir naudoti tą plotą gamybai.Pagrindiniai reikalavimai-visos durys ar vartai turi atsidaryti ta kryptimi,kuria vyksta evakuacija.

Dešimt pažinimo principų.1.Būtina norminti.Dažnai klystama dėl nesuderinamumo, kaip informacija perteikiama ir kaip veikia valdymo įtaisai. Pagrindinė taisyklė yra užtikrinti,kad panašūs įtaisai veiktų tuo pačiu principu.Ga­my­bo­je ga­li bū­ti įdieg­ta vie­na nor­ma,sie­kiant val­dy­ti ke­lis skir­tin­gus įtai­sus taip,kad ope­ra­to­rius ga­lė­tų leng­vai per­ei­ti nuo dar­bo vietos su vie­nais įtai­sais prie ki­tų.La­bai svar­bu,kad nor­ma bū­tų su­pran­ta­ma kiek­vie­nam.

2.Tai­ky­ti ste­re­o­ti­pus.Pa­pras­tai prie kai ku­rių ste­re­o­ti­pų pri­pran­ta­ma ir ži­no­ma,ką reiš­kia vie­nas ar ki­tas sig­na­las,pa­gal juos at­lie­ka­ma vie­nas ar ki­tas veiks­mas.Ste­re­o­ti­po kon­cep­ci­ja yra glau­džiai sie­ja­ma su nor­ma,ta­čiau bū­na ne­pa­kan­ka­mai aiš­kiai api­brėž­ta.Pa­žy­mė­ti­na, kad nor­ma yra for­ma­lus su­si­ta­ri­mas,no­rint iš­veng­ti nesu­si­pra­ti­mų,o ste­re­o­ti­pai–ne­for­ma­lus su­si­ta­ri­mas,su­si­klos­tęs per tam tik­rą lai­ką.Tin­ka­ma nor­ma pa­grįs­ta ste­re­o­ti­pais.Ir at­virkš­čiai.

3.Siek­ti tie­sio­gi­nio su­vo­ki­mo ir vei­ki­mo ryšio.Ide­a­lu,jei bū­tų tie­sio­gi­nis ry­šys tarp su­vo­ki­mo,ko­kį veiks­mą rei­kia at­lik­ti,ir pa­ties veiks­mo,ki­taip ta­riant,in­for­ma­ci­jos ir vei­ki­mo su­de­ri­na­mu­mas.Su­dė­tin­gų įren­gi­nių val­dy­mo pul­tas ga­li tu­rė­ti dau­gy­bę myg­tu­kų,ku­riuos pa­spau­dus in­for­muo­ja­ma apie įren­gi­nių funk­ci­jas.Myg­tu­kai tu­ri bū­ti ko­duo­ja­mi taip,kad tiks­liai ati­tik­tų funk­ci­ją,ku­rią val­do,kad in­tui­ty­viai nu­jaus­tu­me,ko­kį myg­tu­ką spaus­ti,ti­kin­tis tos ar ki­tos funk­ci­jos.

4.Su­pap­ras­tin­ti in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mą. Išmo­nin­go in­for­ma­ci­jos tei­ki­mo pa­vyz­dys yra pa­veiks­liu­kai ar fo­to­gra­fi­jos,pik­tog­ra­mos ar žen­klai vie­toj ra­šy­ti­nių teks­tų,įra­šy­tų bal­so pra­ne­ši­mų.In­for­ma­ci­ja tu­ri bū­ti aiš­ki,leng­vai su­pran­ta­ma.

5.Siek­ti reikiamo in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mo de­ta­lu­mo.Svar­bu tai, ko­kia in­for­ma­ci­ja var­to­to­jui bū­ti­na.Kar­tais var­to­to­jui rei­kia tik ben­dro­sios in­for­ma­ci­jos,tuo­met sig­na­lai tu­rė­tų bū­ti ben­dri.Es­ti at­ve­jų,kai de­ta­li ir smul­kme­niš­ka in­for­ma­ci­ja žalin­ga.

6.Nau­do­ti vie­na­reikš­mį sim­bo­lių at­vaiz­dą. Ne­tin­ka­mai pa­nau­do­tų sim­bo­li­nių at­vaiz­dų var­to­to­jas tiesiog ne­su­pras.Tad bū­ti­na skir­ti dė­me­sį trims da­ly­kams:ma­to­mu­mui,raiš­ku­mui,in­ter­pre­ta­vi­mo vie­na­reikš­miš­ku­mui.Dau­ge­liu at­ve­jų sim­bo­liai ge­riau pa­tei­kia in­for­ma­ci­ją nei ki­tos prie­mo­nės.Pir­miau­sia,ji tu­ri bū­ti ma­to­ma.Jos dy­dis ir vie­ta tu­ri bū­ti tin­ka­mu at­stu­mu nuo tos vie­tos,iš ku­rios bus ste­bi­ma. Ne­tu­ri bū­ti jo­kių prie­dan­gų.Svar­bu,kad žen­klai ir eti­ke­tės iš­si­skir­tų iš fo­no,o kar­tu iš ki­tų juos su­pan­čių sig­na­lų ir in­for­ma­ci­jos žen­klų. Dau­giap­ras­miai sig­na­lai,to­kie kaip aliar­mai ir švie­sos sig­na­lai,ne­tu­ri bū­ti pa­na­šūs,kad ne­bū­tų pai­nio­ja­mi.

7.Naudoti perteklių.Kartais vienas ženklas neveiksmingas. Suklysti lengva,nes žmonių galimybės ribotos.Todėl svarbu pateikti informaciją daugiau nei vienu būdu.

8.In­for­ma­ci­ją pa­teik­ti mo­de­liu.Žmo­gaus akis ge­rai pa­ste­bi gra­fiš­kai su­tvar­ky­tą,pa­gal mo­de­lį iš­dės­ty­tą in­for­ma­ci­ją.In­for­ma­ci­ja, pavaiz­duo­ta pa­gal tam tik­rą mo­de­lį,ga­li bū­ti su­pras­ta grei­čiau ir tiks­liau nei ki­tais bū­dais. Daug leng­viau yra su­vo­kia­mos skait­me­ni­nių duo­me­nų diag­ra­mos nei skai­čių stul­pe­liai. Stul­pe­li­niai gra­fi­kai pa­to­gūs skai­čiams pa­ly­gin­ti,li­ni­ji­niai gra­fi­kai–ten­den­ci­joms pavaizduoti.Val­dy­mo įtai­sų gru­pa­vi­mas su­dė­tin­gos įran­gos val­dy­mo pul­tuo­se pa­leng­vi­na nau­do­jimąsi.Pa­na­šiai jun­gia­mi į gru­pes pa­gal po­bū­dį ir ma­ta­vi­mo prie­tai­sai.Tai pa­de­da var­to­to­jui orien­tuo­tis,ką rei­kia da­ry­ti.Ir at­virkš­čiai,ob­jek­tų gru­pa­vi­mas ne­pai­sant var­to­to­jų suvokimo ga­li klai­din­ti.Ma­ta­vi­mo prie­tai­sų ro­dyk­les nu­sta­čius ta pa­čia kryp­ti­mi,kai dar­bas vyks­ta nor­ma­liai,leng­viau ap­tin­ka­mi nu­kry­pi­mai.Akis grei­tai pa­ste­bi ro­dyk­lę,ku­ri pa­kry­pu­si ki­taip.

9.Nau­do­ti kin­ta­mą­jį jau­dik­lį.Daug ge­riau iš­ski­ria­mi kin­tan­tys jau­dik­liai nei pa­sto­vūs,nes ju­ti­mo or­ga­nai pa­pras­tai su nuolatiniu dir­gik­liu grei­tai ap­si­pran­ta.Pvz.,mirk­sin­čias švie­sas yra leng­viau pa­ste­bė­ti nei nuo­lat švie­čian­čias.Tei­kiant in­for­ma­ci­ją svar­bu ne­ap­si­ri­bo­ti vie­nu bū­du–reikia veng­ti mo­no­to­ni­jos.

10.Nu­ma­ty­ti aki­mirks­ni­nį grįž­ta­mą­jį ry­šį.Grįž­ta­mo­jo at­sa­ko ga­vi­mas var­to­to­jui at­li­kus veiks­mą.Kuo grei­čiau grįž­ta­ma­sis sig­na­las gau­na­mas,tuo leng­viau nu­sta­ty­ti,ar ne­pa­da­ry­ta klai­da.

Dešimt fizinių principų.1.Viskas turi būti lengvai pasiekiama.(Žmogaus kūnas įsitempia,kai reikia siekti toliau padėto daikto, o tai apsunkina darbą,gaištama laikas.Darbui palengvinti dažnai naudojamus daiktus reikia įtaisyti lengvai pasiekiamose vietose.
2.Darbui svarbu parinkti tinkamą aukštį.Labai svarbus reikalavimas projektuojant darbo vietą-teisingai parinktas darbo plokštumos aukštis.Neteisingai parinkus,darbuotojas dirba išsikreipęs, sulinkęs,tenka didelis apkrovimas.Todėl greičiau nuvargstama,nepatogu,galima susižaloti.Dirbant nepatogia poza,sulėtėja darbo tempas,nes dažniau ilsimasi,tenka daryti papildomus judesius norint įveikti nepatogumus.

3.Kūno padėtis turi būti patogi.Darbo vietą reikia parinkti taip, kad dirbant būtų patiriami kuo mažesni fiziniai įtempimai.Kai įrankiai išdėstyti optimaliai,darbas produktyvesnis, išvengiama sveikatos sutrikimų.Taisyklinga kūno padėtis-nugara‚s‘formos,alkūnės laikomos natūraliai į šonus ir riešo padėtis neutrali.

4.Būtina sumažinti per didelę naudojamą jėgą.Dirbant bet kokio tipo darbą svarbu įvertinti,kiek fizinių jėgų reikės užduočiai atlikti,ir daryti patobulinimus,kurie padėtų žmogui lengviau pakelti krovinius. Bereikalingai eikvojant fizinę jėgą kyla nuovargis,padidėja galimybė susižaloti.

5.Siekti mažinti nuovargį.Žmogui viršijus fizines galimybes neišvengiama susižalojimų, nelaimingų atsitikimų,prastos darbo kokybės ir mažo produktyvumo.Tinkamai parinkus darbo užduotį,įrankius,galima išvengti nepageidaujamo nuovargio.

6.Mažinti nebūtiną kartojimąsi.Bet koks pasikartojimas,monotoniškas judesys vargina darbuotoją.Būtina mažinti pasikartojančius judesius,jų skaičių-taip sutaupomas ne tik darbingumas,bet ir laikas kitam darbui atlikti.

7.Šalinti kliūtis,darbo aplinka turi būti erdvi.Aplinka turi netrukdyti judėti,laisvai jaustis,atlikti paskirtas užduotis.Svarbu,kad būtų pakankamai erdvės,netrukdytų darbo vietoje paimti tai ko reikia,būtų laisvos kojos, nesuvaržyti judesiai,lengvas pozos keitimas. Neturi būti kliūčių tarp žmogaus ir darbo priemonių.

8.Mažinti tiesioginę sąlyčio įtampą.Dirbant mechanizmais,atliekant darbą,neišvengiamas sąlytis su prietaisais,kurie gali trikdyti žmogaus nervų sistemą ar kraujotaką.Todėl naudojamos įvairios apsaugos priemonės: atitolinti žmogaus sąlytį su mechanizmu, padarant papildomus laikiklius.

9.Sudaryti galimybę judėti ir keisti kūno padėtį.Kuo didesnes galimybes žmogus turi judėti savo darbo vietoje,tuo mažiau jis pavargsta,būna energingesnis.Ergonominiu požiūriu gerai sutvarkius darbo vietą parasta keisti kūno padėtį,t.y.judėti-pagal poreikį sėdėti ar stovėti.

10.Palaikyti jaukią aplinką.Aplinka,kurioje dirbama,gali turėti tiesioginės ir netiesioginės įtakos savijautai ir veikti ne tik sveikatą,bet ir darbo kokybę bei efektyvumą.Išskirtini 3 pagrindiniai aspektai:1)tinkamas apšvietimas(galimi nuokrypiai: akinimas, susidarantys šešėlia);2)pastovi,be didelių pokyčių temperatūra(pagrindiniai faktoriai: temperatūra ir oro judėjimo greitis,oro drėgnumas,galimybė keisti dėvimus drabužius);3)pašalinių virpesių slopinimas izoliuojant(mažinimo galimybės:keisti aparato veikimo greitį,reguliariai atlikti patikras, „amortizacinių“ kilimėlių įrengimas.

Ergonomikos mokslo vystymosi istorija. Galima teigti,kad žmogiškasis veiksnys atsirado kai pirmą kartą žmonės pradėjo tobulinti savo darbo įrankius.Tikrąjį žmogiškojo veiksnio atsiradimą reiktų laikyti 18a.pab ir 19a.pr (techninė revoliucija).Šiuo metu buvo pradėta tyrinėti darbininkų uždavinių įvykdymas ir nuovargis atsižvelgiant į darbo veiksnius ir įrangą. Tačiau įrangos ir veiksnių pritaikymo žmonėms idėja nebuvo panaudoti.Buvo padaroma įvairi darbo vietų analizė.Šių tyrimų rezultatas pastebimas ir šiomis dienomis.Antro pasaulinio karo metais, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas įvairiems testams,kurių pagalba buvo parenkami tinkami žmonės tam tikriems darbams atlikti, kuriamos darbuotojų mokymo programos. Tapo aišku,kad atlikus net ir geriausią darbuotojų atranką bei apmokėjimą, kompleksinės įrangos darbas viršijo darbuotojų sugebėjimus,taip privertė iš naujo pažiūrėti į įrangos pritaikymą žmogui.1949m. Anglijoje buvo įkurta ergonomikos mokslinė asociacija,išleista pirma knyga apie žmogiškąjį veiksnį.Po to,keleto metų laikotarpiu buvo organizuojami pranešimai, kuriamos laboratorijos šia tema.1957m. Svarbūs tuo,kad pradėtas leisti žurnalas “ERGONOMIKA”.1959m.Buvo įkurta tarptautinė ergonomikos asociacija.1960-80 periodą galima pavadinti žmonių veiksnio greito augimo laikotarpiu,nes prasidėjus kosminiams skrydžiams žmogiškasis veiksnys tapo svarbia dalimi įvairių osminių programų. Ergonomikos grupių galima buvo rasti įvairiose kompanijose(farmacijos,kompiuterių ir t.t.)taip pat buvo suprasta žmogiškojo veiksnio svarba darbo vietų kūrime.Tačiau nepaisant to,visuomenei ergonomikos sąvoka dar nebuvo žinoma.1980-90m.Periode kompiuterinės įrangos,dizaino ergonomika, kompiuterinių darbo vietų pritaikymas žmogui iškėlė žmogiškąjį veiksnį į naują lygį. Įvairių naujų valdymo lygių ir kontrolės taikymą negalima buvo atskirti nuo žmogaus sugebėjimų.Šiuo periodu pasaulyje įvyko daug avarijų,kurios nusinešė daug gyvybių. Atlikti tyrimai visų avarijų parodė,kad nepakankamas dėmesys žmogaus veiksniui turėjo didelę įtaką.Į ateitį galima teigti,kad žmogiškojo veiksnio svarba didės darbo vietų ir naujų technologijų kūrime.